Ana Ablamonova: „Šiandien galime daug ką, bet meninių idėjų kartais pritrūkstame“

Dovydas Kiauleikis 2024-04-09 literaturairmenas.lt, 2024-03-14
Prodiuserė, Vilniaus miesto šiuolaikinio muzikos teatro kompanijos „Operomanija“ vadovė Ana Ablamonova. Modesto Endriuškos nuotrauka
Prodiuserė, Vilniaus miesto šiuolaikinio muzikos teatro kompanijos „Operomanija“ vadovė Ana Ablamonova. Modesto Endriuškos nuotrauka

aA

Šiuolaikiniai scenos menai, meno vaidmuo visuomenėje, valstybinių ir nevyriausybinių teatrų santykiai, meninių idėjų ir pinigų stoka - taip plačiai kalbėjomės su scenos menų prodiusere Ana Ablamonova. Ana šiemet įvertina Šv. Kristoforo statulėle, o pernai per „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus pelnė Boriso Dauguviečio auskarą. Pagrindinė Anos veikla - prodiuserinė kompanija „Operomanija“, plėtojanti naująjį muzikos teatrą ir rengianti šiuolaikinės operos festivalį NOA („Naujosios operos akcija“). Įkurta 2008 m. organizacija inicijavo ir įgyvendino per 60 naujų šiuolaikinių operų ir multidisciplininio meno projektų.

-----

Atrodo, gyvename nebe menininko kulto laikais. Atėjęs prodiuserio laikas: menininkai patys turi galvoti, kaip ir už ką kurti, jei neturi vadybininko, patys rengia paraiškas, tinklaveiklauja, organizuoja. Keičiasi paradigma. Kaip skamba ši interpretacija?

Patikslinčiau: Lietuvai atgavus nepriklausomybę, įsitraukus į plačią tarptautinę rinką, keičiantis kultūros procesų organizavimo modeliui, vadyba ar kūrėjų savivadyba tapo gan reikšmingu įrankiu siekti kūrybinių tikslų ir svajonių. Didesnė šių procesų svarba scenos menuose nesudėtingai paaiškinama. Ilgai teat­ro menas gyvavo beveik išskirtinai vyriausybiniame sektoriuje, valstybiniuose teatruose, kuriems buvo ir tebėra būdingos didelės, išplėtotos, kūrybinį procesą aptarnaujančios struktūros. Tarkime, Operos ir baleto teatre dabar dirba daugiau nei 600 žmonių. Nacionaliniame dramos teatre - apie 200 darbuotojų, iš kurių aktorių trupę sudaro gal 30-40 asmenų. Tad reikšmingą šių mechanizmų dalį formuoja kūrybos procesus organizuojantis ir aptarnaujantis personalas.

O XX a. 10 dešimtmetyje, atsiradus pirmoms reikšmingoms nepriklausomoms scenos menų organizacijoms, tokioms kaip „Meno fortas“ arba Oskaro Koršunovo teatras (OKT), pradėjo ryškėti naujos scenos menų funkcionavimo galimybės, daugeliui vėlesnių kartų kūrėjų tapusios pavyzdžiu ir įkvėpimu. Lietuvoje atsirado kūrėjų, norėjusių steigti nepriklausomas, savarankiškai veikiančias struktūras, arba jų kuriamas menas sunkiai pritapo prie egzistavusių sistemų, neretai atkakliai puoselėjusių nusistovėjusias ilgametes tradicijas. Tad vienintelis būdas, kaip tokį meną galima kurti ir plėtoti, - pasidaryti viską patiems, išsaugant kūrybinę laisvę, bet ir prisiimant atsakomybę už finansinę ar infrastruktūrinę stoką. Tad steigiantis naujoms struktūroms, formuojantis naujiems kultūros finansavimo modeliams, Lietuvos scenos menui vis drąsiau žengiant į tarptautinę rinką ir susiformavo gana ryškus nevyriausybinis scenos menų sektorius, o su juo - kompaktiškos, koncentruotos vadybos, arba kūrėjų savivadybos, svarba ir poreikis. Nedrįsčiau teigti, kad nebėra kūrėjo kulto arba atėjo vadybos laikas. Dirbame juk visi dėl to paties - gero, įdomaus meno, kokybiško kūrybinio rezultato. Tiesiog kiek pakito žaidimo organizavimo logika ir taisyklės.

Tad kur esame dabar?

Manau, esame ryškiame kaitos taške. Kartų, kūrybos principų, o gal net ir vertybių. Galbūt tai nulemta ir scenos menų rinkos pokyčių, įkvėpusių naujas kūrybos galimybes ir metodus. Amžini gamtos ir kaitos dėsniai. Nestebina ir tam tikras vyresnės kartos teatro kūrėjų, tyrėjų ar gerbėjų nusivylimas. Neretai tenka girdėti, kad jau nebėra to gilaus, režisūrinio, literatūrinio teat­ro, kuris ilgus metus buvo puoselėjamas vyresnės kartos menininkų, Lietuvos teatro korifėjų. Kaip priešprieša tam neretai tampa jaunųjų autorių paieškos ir eksperimentai, dar dažnai apibūdinami „projektiniu teatru“. Bet juk dabartinėje sistemoje gali būti kuriamas visoks teatras. Kai kyla panašaus pobūdžio ginčų, vis pagalvoju, kad tikriausiai racionaliau būtų nukreipti ginčams skiriamą energiją į kūrybą ir susikurti tai, ko kiekvienam konkrečiam asmeniui ar auditorijai trūksta. Juk įvairovė ir galimybė rinktis yra sudėtinga, tačiau didelė vertybė. Kartu pripažįstu, jog nūdienos tempas, galimybių plotis ir toji didelė įvairovė neretai neleidžia susitelkti į kokybę. Skubame, kepame, taškomės, bet ne visada prasmingai. Atrodo, šioje galimybių įvairovėje vis dar nesame pakankamai išrankūs, o rinkos tempai ir sąlygos tikrai neskatina to išrankumo. Tad neretai susidaro įspūdis, kad tiesiog trūksta gerų idėjų.

Problema - ne struktūra, pinigai, o tiesiog trūksta kūrybinių idėjų?

Problema kompleksiška. Bet tikrai, manyčiau, trūksta gerų idėjų, išrankumo ir laiko. O toms išties geroms idėjoms trūksta dėmesio ir jas atitinkančių išteklių, nes jie paskirstomi tarp tos įvairovės, kurią išprovokuoja plati galimybių visuma ir rinkos sąlygos.

Kodėl taip yra? 

Galbūt tokią perprodukciją lemia neužtikrintumas dėl ilgalaikės perspektyvos - bandome sekti paskui visas pasitaikančias galimybes, spausti iki dugno. Galbūt vis dar nesame lankstūs, negalime pripažinti, kad tam tikros sistemos, algoritmai, ciklai turi savo pradžias ir pabaigas. Vieniems pasibaigus, visuomet atsiranda erdvės naujovėms, atitinkančioms laikotarpį. Galbūt trūksta pasitikėjimo sistema, kūrėjais, naujovėmis. Galbūt mums vis dar svarbiausia apčiuopiami rezultatai, trumpalaikiai įrodymai. Turime daug galimybių, bet neužtektinai ryžto pokyčiams. Ne transformuojame, o toliau pildome erdvę, kol joje galutinai pritrūks oro. Virinimo laikas. Jei turėtume daugiau erdvės mąstyti, manyčiau, būtų daugiau kokybės ir išliekamosios vertės.

Kas trukdo mąstyti?

Neseniai su vienu kūrėju aptarinėjau honoraro dydį, planavau kūrybinio darbo eigą ir išgirdau jo mintį: visų honorarų neužsidirbsi, aptariamas projektas bus vienintelis tam tikru laikotarpiu, kitų nesiims, kad liktų erdvės mąstyti, kokybiškam turiniui generuoti, na, ir dar laisvalaikiui. Toks dzen požiūris - retenybė. Dažniau tenka sprausti vienus darbus tarp kitų darbų. Menininkai gauna pasiūlymus, juos priima, skuba viską padaryti, nes vėliau tų pasiūlymų, o kartu ir atlygių, gali ir nebūti. Atsisakysi vieną kartą - galimai nutrauksi ateities pasiūlymų grandinę. Visuotinis greitis į menus dabar labai stipriai prasiskverbęs. Trūksta ramaus laiko idėjoms išgryninti.

Pinigus gauni už projektą, jo įgyvendinimą, o pinigų už mąstymą nėra iš kur gauti. 

Pamažu judame link supratimo, kad mąstyti be apčiuopiamesnio rezultato yra svarbu ir vertinga. Bet judame lėtai. Pavyzdžiui, stipendijos menininkams Lietuvoje vis dar skiriamos už sukurtą konkretų rezultatą: parašyti pjesę, sukurti muzikinę kompoziciją, pastatyti spektak­lio eskizą. Sugalvojimo, mąstymo, idėjos gryninimo etapas tarsi praleidžiamas arba gerokai sutrumpinamas kalendorinių metų rėmo. Tam tarsi turi būti pasiruošta iki tol. O juk gerai idėjai sugeneruoti, būsimo kūrinio temai išanalizuoti reikia nemažai laiko, kokybiškai apgalvoti temą. Žmogaus kūrybiškumo ištekliai riboti. Prištampuoti daug gerų sumanymų per trumpą laiką pakankamai sudėtinga. Tiksliau, įmanoma, bet tokiu atveju ir štampuoji. Tuomet kenčia kokybė arba galutinai išgręžiami menininko kūrybiškumo ištekliai.

Esame įpratę girdėti ir patys kartoti, kad nėra pinigų. Viename interviu sakėte, kad nesvarbu, kiek jų turėtum, vis tiek reikėtų pusantro karto daugiau, kad netrūktų. Gal visgi pinigų yra?

Apskritai valstybėje pinigų yra. Problema - lėšų paskirstymas. Kalbant apie scenos menus, galima grįžti prie tos funkcionavimo modelių įvairovės, kurioje tik­rai skirtingose startinėse pozicijose esantys valstybinio ir nevyriausybinio sektorių operatoriai akivaizdžiai demonstruoja skirtingą darbo našumą.

Dar svarbi tema - finansuotojų sąlygos kūrybinėms idėjoms. Formuluojant vadinamuosius užsakymus, neretai paliekama mažiau erdvės grynai kūrybai. Atitiktis kriterijams, opioms globalios visuomenės temoms dažnai tampa lemiama. Tad norint gauti finansavimą, tenka adaptuoti sumanymus, koreguoti pirmines vizijas. Taip ir atsiranda vis daugiau kūrinių apie tvarumą. 

Kaip su tuo tvarkotės?

Nesiimu drastiškų kūrybinių idėjų adaptacijų, jų priderinimų atviriesiems kvietimams. Nebent prisitaikyti būtų neskausminga. Nesinori daryti dėl darymo, dėl dar vienos išnaudotos galimybės, nesinori, kad nukentėtų pirminis meninis sumanymas, nesinori pildyti eterio dar vienu kūriniu apie, sakykim, tvarumą. Žinoma, net ir konjunktūrinis kūrinys gali būti net labai įdomus ir kokybiškas, tačiau finansuotojų suformuluotos sąlygos, įvairūs madingi raktažodžiai gali turėti neigiamos įtakos tam kūriniui suvokti, jo recepcijai grynojo meno kontekste.

Neseniai gastroliavome Strasbūre. Po spektaklio vykusioje diskusijoje buvome informuoti, kad dalis klausimų bus susiję su tvarumu, nes tokios mus priėmusio teatro finansuotojų sąlygos. Ką gi, pakalbėjome ir apie tvarumą. Bet kai pagalvoji - 10 žmonių skrido, ruošdamosi dirbo kelios dešimtys teatro darbuotojų, kad rezultatą pamatytų keli šimtai prancūzų. Kurgi čia tvarumas? Menas, kūryba, ko gero, apskritai nėra tvarūs. Bet tai yra investicija į kitus dalykus, kurie gali - bet neprivalo - skatinti bendrą sąmoningumą, o šis gali skatinti atsakingą požiūrį į tvarumą ir kitus visuomenės klausimus.

Kaip nepriklausomi scenos menai atrodo už Vilniaus ribų?

Viskas priklauso nuo to, kas dirba regionuose. Nesena, bet labai rimta mūsų draugystė užsimezgė su Vilkaviškiu. Ten kultūros centre vadybininke dirba nuo­stabioji Aksana Laskevičienė, kuri yra garantas, kad viskas bus sklandu ir susirinks smalsi auditorija. Jei mažesniame mieste yra tokių aksanų, kurios rimtai dirba, turi skonį, suvokia platesnius meno kontekstus ir ryžtingai padarys viską, kad tik menininkai atvažiuotų, žino, kaip įtikinti vietinę auditoriją ateiti, net ir jeigu atvyksta kažkas ne iki galo aiškaus, tuomet viskas būna gerai. Bet tokios aksanos - retenybė.  

Iš kur jų atsiranda?

Konkrečiai Aksanos istorijos nežinau. Bet būna įvairių istorijų, neretai susijusių su grįžimu iš didmiesčių ar užsienio į mažuosius miestus. Dabar mano siekiamybė atrasti tokių žmonių kituose miestuose ir miesteliuose. Be aksanų dirbti su regionais ganėtinai komplikuota. Nepažįstu Vilkaviškio auditorijos. Net ir Kauno auditoriją nelabai pažįstu. Čia, beje, dar sudėtingiau, nes nėra tokių nevyriausybiniam menui atvirų, techniškai neblogai aprūpintų, jau savo auditorijas suformavusių erdvių kaip „Menų spaustuvė“ Vilniuje. Kauno publika įpratusi eiti į teatrus, o jei pristatai ką nors keistesnio, o dar ir neįprastoje erdvėje, tam reikia plačios reklaminės kampanijos, kuri nemažai kainuoja. Tokia investicija racionali, kai rengiamas didesnis festivalis (pvz., „ConTempo“) arba didelis šiuolaikinio meno kūrinių rodymų ciklas (pvz., nesenas operos-performanso „Saulė ir jūra“ maratonas Kaune). Tačiau kai atveži vieną šiuolaikinio meno darbą porai ar keliems šimtams žmonių, neracionalu tiek daug investuoti į reklamą. Bet be jos, be vidinio auditorijos išmanymo, žinojimo, kam tikslingai paskambinti, Kaune veikti šiuolaikinio scenos meno, naujosios operos lauke pakankamai kompli­kuota.

Vilniuje patys gyvename, turime savo ratą ir nėra čia taip sunku. Patys esame Vilniaus aksanos. Tas 100 žmonių ateis iš savo rato. Kiek į jūsų prodiusuojamus spektaklius ateina nenuolatinės auditorijos?

Ateina. Tarkime, šiemet „Geros dienos!“ parodymų skaičius pasieks 100. Ir jau seniai šiame spektaklyje matau beveik vien nepažįstamus žiūrovus. Kiti kūriniai reikalauja mažesnių ar didesnių reklaminių pastangų ir investicijų. Tačiau jos racionalios, adekvačios tiems žiūrovų srautams, kuriuos galime pritraukti. Daugumą dabartiniame repertuare esančių kūrinių rodėme toli gražu ne po kartą. Tarkim, garso patirties „Glaistas“ parodymų skaičius jau perkopė 400. Vienkartinių premjerų laiką išgyvenome pačioje organizacijos atsiradimo pradžioje. Dabar tokios prabangos vengiame. Stengiamės gerus kokybiškus kūrinius pristatyti kuo platesnei auditorijai Lietuvoje ir užsienyje. Vilniuje tam yra palanki terpė: greta skaitlingos potencialių lankytojų auditorijos yra ir nevyriausybiniam sektoriui atvirų erdvių, galiausiai publikos įpročiai leidžia kūrinius pristatinėti net labai neįprastose vietose. Kaune į teatrą dažniau einama visgi kaip į pastatą. O tie pa­statai pirmiausia užpildomi tų teatrų prodiusuojamu repertuaru ir nuomai paliekamos dienos, mažiau palankios pritraukti žiūrovų.

Kaip yra užsienyje? Ar esame įdomūs?

Manau, esame. Tik šiuo atveju labiau esame įdomūs ne kaip mes, šalis, o pirmiausia kaip konkrečių menininkų ir jų konkrečių kūrinių visuma. Per tai užsienis atranda šalį, pradeda domėtis jos kontekstais. Vienais atvejais apie tuos kontekstus kalba patys konkrečių menininkų kūriniai. Pavyzdžiui, Karolio Kaupinio režisuoti muzikiniai paveikslėliai iš Lietuvos televizijos archyvų „Radvila Darius, Vytauto“ per 1989-1991 m. archyvinės televizijos medžiagos prizmę analizuoja dabarties Lietuvos aktualijas ir tą vis pasikartojančių problemų, su kuriomis susiduriame laiko tėkmėje, ratą. Kitais atvejais kūriniai neprisiriša prie konkrečių kontekstų, o levituoja virš visų geografinių ar sociokultūrinių erdvių. Pavyzdžiui, Arturo Bumšteino barokinio teatro triukšmų mašinų performansas „Navigacijos“ (iš „Blogų orų“ serijos). Deja, bet nėra sakoma: „O, Lietuva! Kaip įdomu!“ Yra menininkai: „Aaa, Koršunovas. Aha, Kaupinis. Taip, Lapelytė, Grainytė, Barzdžiukaitė!“ O tuomet jau - ir Lietuva. Įdomi gera kūryba, įdomūs unikalių idėjų generatoriai. Tad kol yra gerų menininkų, kol yra gero, kokybiško, unikalaus, savito meno, tol esame įdomūs ir kaip valstybė, kontekstas, tam tikra kultūrinė visuma.

-----

Iš 3787 / 5 žurnalo (2024-03-08)

Salonas