Sausio 2 d. gimęs aktorius, režisierius ir Valstybinio jaunimo teatro ilgametis vadovas Algirdas Latėnas švenčia savo 60 metų jubiliejų. O savo paties proga šiandien, sausio 7 d. aktorius rengia vakarą, kuriam paruošė pluoštą savo mylimiausios poezijos.
Mindaugas Klusas
Vakar garsiojo Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko aktoriaus ir režisieriaus Algirdo Latėno metai suskambo svaria sukaktimi. Išties, laikas lekia nevaldomais žirgais, tačiau tik atsisuk, žvilgtelėk įdėmiau ir pamatysi, kiek daug gražių darbų nuveikė talentingas menininkas.
A.Latėnas džiugino teatro žiūrovus Jasono, Treplevo, Aliošos Karamazovo, Jedigejaus, Veršinino vaidmenimis Eimunto Nekrošiaus ir D.Tamulevičiūtės spektakliuose. O vyresniojo Andriaus Šato vaidmuo Arūno Žebriūno filme „Riešutų duona" nuo 1978-ųjų žavi galbūt jau trečią kino mėgėjų kartą. A.Latėno susitikimas su aktore Elvyra Piškinaite-Liucina Kaminskaite filmavimo aikštelėje vėliau išaugo į draugystę ir santuoką. Aktorių padangę iš tikrųjų persmelkė riešutų duonos kvapas. Ir iki šiol filmą žiūrime kaip romantišką jųdviejų draugystės dokumentą.
A.Latėną galima drąsiai vadinti savo mokytojos D.Tamulevičiūtės reikalų perėmėju. Dar studijuodamas Lietuvos konservatorijoje jis ėmė dairytis į režisūrą ir vėliau sukūrė ne vieną įsimintiną spektaklį. Išugdė visą būrį scenos meistrų, tarp jų - Aldona Bendoriūtė, Aušra Pukelytė, Giedrius Arbačiauskas, Rolandas Kazlas, Jurgis Damaševičius, Sergejus Ivanovas, Dalia Morozovaitė, Lukas Petrauskas, Nerijus Gadliauskas, Ignas Ciplijauskas. Nuo 1997 metų tapo jį išauginusio Jaunimo teatro vadovu. „Čia stumia bemieges naktis", - norisi sakyti „Riešutų duonos" herojaus žodžius. Kaskart bendraudamas su A.Latėnu įsitikinu, kaip jam rūpi teatro reikalai ir kaip skaudina visokios naujos direktyvos, trukdančios vadovams kurti, padalyti teatro duonos jauniesiems scenos menininkams. „Biudžetinė įstaiga - Nobelio premijos vertas darinys. Jį reikėtų gerokai ištyrinėti, net daktaro disertaciją apie tai galima parašyti", - karčiai nusijuokė Jaunimo teatro vadovas. Tačiau šįkart labiau norisi kalbėti apie smagesnius dalykus.
Provokacija sukakties tema
- Kokie jums buvo praėję metai? - klausė Algirdo Latėno „Lietuvos žinių" žurnalistas.
- Geri. Ir čia spektaklį išleidau ("Slaptoji dviratininkų draugija"), ir Rusijoje pastačiau ("Ledi Makbet" Samaros dramos teatre - aut.). Ir du anūkai gimė. Ne kasmet taip atsitinka. (Juokiasi.) Emilija susilaukė Abraomo, o po pusmečio Baliui gimė Antanas.
- Tai dabar jau ir senelio vaidmenį atliekate.
- Atseit. Nelabai yra kada. Išprovokavote mane, nenorėjau skelbtis. Kita vertus, niekur nepasislėpsi: Jaunimo teatre prabėgo visas mano gyvenimas, tad sukaktį noriu paminėti su šeima ir artimiausiais bičiuliais aktoriais. Paprastai per tokias šventes saviškiai būna nustumiami į pasienius, vis kažkokie garbingi svečiai sueina.
Virš žaliuojančių vaikystės pievų
- Esate prasitaręs, kad deramai pasitiksite 2013-uosius, tarmių metus.
- Šia proga parengiau naują Antano Strazdelio poezijos programą, su ja leisiuosi per Lietuvą. Galbūt pavyks įrašyti ir kompaktinę plokštelę, tad norėjosi atskleisti visą šios nepaprastos asmenybės kūrybos pilnatvę. Iš skaitymo pamažu atsiranda teatras su daugybe personažų, kuriuos įkūnija vienas aktorius. Man tai didžiulis malonumas: pats sau repetuoji, kuri viziją ir eini į žmones. Matai jų šypsenas, ašaras, susižavėjimą. Ir gauni atsaką lyg dvasinį atlygį. Regis, siela išauga. O kurti, režisuoti spektaklį - pasitenkinimo mažiau: įsipina administracinių darbų, reikia suderinti aktorių laiką, sudėlioti repeticijas.
laten03
- Kur ketinate lankytis su A.Strazdeliu?
- Kelionę pradėsiu nuo Zarasų rajono. Aplankysiu vietas, bažnytkaimius, kuriuose A.Strazdelis kunigavo. Per kūrybos vakarus norisi ne tik skaityti, bet ir pasikalbėti su žmonėmis. Bus ir Pauliaus Širvio poezijos - keliauti per Zarasų kraštą be jos būtų nesuprantama.
- Gimėte Dusetose, nepaprasto grožio krašte. Kaip manote, kiek jis prisidėjo brandindamas jūsų asmenybę?
- Tai būtinai atsiliepia tavo sieloje. Daug keliavęs po pasaulį grįžti ir susimąstai, kokioje gražioje vietoje augai, praleidai vaikystę; kaip reikia dėkoti Aukščiausiajam, kad tau buvo skirta būti čia. To krašto grožį pripažįsta daugelis. Ežerų akys, kalvelės, miškai... Pasak Antano Baranausko, kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų - kalnai ir maži kalneliai. Regis, rašo apie Kaukazą. (Juokiasi.) O čia tik toks sumažintas variantas.
Rimta organizacija
- Kaip į jūsų gyvenimą atkeliavo teatras? Gal jau mokykloje vaidinote?
- Nevaidinau, buvau užprogramuotas technokratas, fizikas. Ir sportininkas. Vienuoliktoje klasėje treniravausi su Lietuvos moksleivių rankinio rinktine. Ketinau stoti į fiziką ir matematiką Vilniaus universitete arba automatiką Kauno politechnikos institute. Tačiau taip jau atsitiko - beveik varu varomas turėjau atstovauti mokyklai respublikiniame skaitovų konkurse Panevėžyje. Ten pirmą kartą pamačiau tikrą spektaklį, vaidino puikūs aktoriai, pajutau teatro atmosferą. Kažkas manyje sukirbėjo. Nors apie tą sritį neturėjau jokio supratimo, maniau, literatūra ir teatras - labiau mergičkų reikalas. Tad truputį gėdydamasis, niekam nieko nesakęs išvažiavau į Vilnių, į tuometę konservatoriją, laikyti egzaminų. Taip ir įklimpau iki šių dienų.
laten04
- Pavyko iškart?
- Buvo trys turai. Ieškodamas ramybės lipdavau į Kalnų parką, slėpdavausi krūmuose ir kartodavau eilėraščius, kuriuos pasirinkau egzaminui. Paskui, žiūriu, vienas turas įveiktas, antras. Liko trečiasis - istorija ar lietuvių kalba. Jei praėjai pirmuosius, beveik žinojai, kad esi priimtas.
- Kur vyko egzaminai?
- Centriniuose rūmuose. Atvažiavęs apskritai susipainiojau. Sakė man: „Vaikeli, ten dideli rūmai priešais Lenino aikštę." Vienu pastatu anksčiau įžengiau, tiesiai į Saugumą. Žiūriu, stovi majoras su didele žvaigžde ir visų klausinėja, kas kur eina. Pamaniau: „Nieko sau! Rimta organizacija ta konservatorija." (Juokiasi.)
Pirmoje teatro klasėje
- O kas egzaminavo? Juk D.Tamulevičiūtė vėliau pas jus atėjo?
- Kursą rinko šviesaus atminimo režisierius Vytautas Čibiras. Rudenį buvo renkama papildomai, kai susidarė visas kursas, V.Čibiras supažindino su jauna režisiere ir pedagoge.
- Ji jauna ir jūs jauni. Kaip suvaldydavo? Griežta buvo?
- Visai negriežta. Juk pasąmonėje jauti, kad tavo duona priklauso nuo šio žmogaus. Būtina kuo daugiau iš jo pasisemti. O kaip tai padarysi? Kasdienėmis repeticijomis, juodu darbu, mokantis iš pastabų, aptarimų. Aišku, dar buvome ir įsimylėję ją. Mums pasisekė kaip tiems pirmaklasiams, kurie nori, kad jų mokytoja būtų jauna ir graži. (Juokiasi.) Griežčiau skambėdavo tik vienas jos pasakymas: „Jeigu jums nereikia, verčiau nesikankinkit, išeikit." Tai išgirsti būdavo baisiausia.
Kam šauna galvon
- Ar neilgu to laiko, kai Veršininu vertėtės arkliui per nugarą (spektaklis „Trys seserys" - aut.)?
- Prisimenu ir pasiilgstu. Kartais atrodo, kad kai kurie pastatymai per anksti buvo sustabdyti. Niekaip nesuprantu, kodėl dar ir dabar negalėtų būti rodomas spektaklis „Pirosmani, Pirosmani"? Juk visi jo kūrėjai gyvi ir sveiki. Tad kam čia šovė į galvą?
- Taigi - kam? Režisieriui?
- Šauna visaip. Juk ir šalia režisieriaus yra vadovų. Keista, kad būtent režisieriai nedrįsta pakovoti dėl savo spektaklio. Koks nors naujas, apie save labai gerai manantis, vadybininkas pasako, kad tai jau nešiuolaikiška, „išvaidinta".
Nebūti sraigteliu
- Sukūrėte vaidmenis spektakliuose „Jasonas", „Škac, mirtie, visados škac...", „Žuvėdra", „Dėdė Vania". Ar neįgyvendinti aktoriaus sumanymai vis nedavė ramybės, kad po kurio laiko grįžote prie šių veikalų kaip režisierius?
- Dar konservatorijoje buvau užsikrėtęs režisūra, D.Tamulevičiūtė tai turbūt matė. Ji liepdavo pateikti ištraukų režisūrinius sprendimus. Tarp ištraukų buvo ir „Dėdė Vania". Baigęs studijas turėjau visą sąrašą pjesių, prie kurių traukdavo grįžti.
Likdavo neįgyvendintų sumanymų, scenų, kurias norėjosi padaryti taip, kaip pačiam atrodė. Pamenu, net konfliktų kildavo. Siūlai scenas, režisieriai jas priima. Tačiau tau vis atrodo, kad jos įgyvendinamos ne visai taip, kaip norėtųsi. Tada pamanai: „Ai, geriau būčiau nesiūlęs, vis išlendu tuo savo neramumu. Kurk vaidmenį ir nesuk sau galvos..." Bet mes kitaip buvom mokyti. Aktorius turi jausti visą spektaklio struktūrą, dalyvauti jį kuriant, nebūti tik sraigteliu. Gal todėl toks Jaunimo teatras ir atsirado, nes jį kūrė visi.
Nė nemaniau, kad Eimis (režisierius Nekrošius - aut.) kada nors statys „Dėdę Vanią". Aišku, visuomet žinojau, kad neišvengsiu gretinimo, lyginimo, kalbų. Bet, man regis, spektakliai visiškai nepanašūs, o ir aktoriams buvo labai įdomu.
Teatro genas
- Teatro genas nukrinta vis naujoms Latėnų, Storpirščių, Smoriginų, Bareikių kartoms. Kaip jis perduodamas? Regis, vaikų į aktoriaus profesiją specialiai nekreipėte?
- Nelabai norėjau, kad jie dirbtų teatre. Tačiau juk neuždrausi. Nuo mažens buvo teatre, žiūrėjo spektaklius vaikams. Jei sulaukęs aštuoniolikos, kai tavo gyvenimiški vektoriai jau nukreipti, imi ir „sudurniuoji", tai ką kalbėti apie mažą žmogutį, nuolat matantį scenos stebuklus... Genas neįkrinta, jis nuolat tūno ir anksčiau ar vėliau ima veikti.
- Ar puoselėjate kokių naujų sumanymų Jaunimo teatre?
- Norėtųsi, kad ir teatras deramai paminėtų tarmių metus. Konkrečių sumanymų nenorėčiau atskleisti, nes esu prietaringas. (Juokiasi.)
