Aktorė Aldona Bendoriūtė (g. 1972, Marijampolėje), kaip ir ankstesniame žurnalo numeryje kalbėjęs aktorius Sergejus Ivanovas, senokai dirba Jaunimo teatre. „Balsuočiau už vieną teatrą-namus. Už stabilią talentingą trupę, kuri vis pasipildo naujais nariais“, - sako Aldona.
Aktorei teko susitikti ir bendrauti su Maša, Jelena Andrejevna, Sonia, sesele Retčed, Svetlana, netgi tokia serijine vyro kankine Rūta... Tačiau ji nesitapatina su personažais, egzistuoja reikliai apsibrėžtoje nuosavoje realybėje. Taigi apie aktorės realybę - bet jau ant virtualybės slenksčio.
Nuo jūsiškės Mašos, apsireiškusios E. Nekrošiaus „Trijose seseryse“ 1995 m., nutekėjo daug vandens, daug vaidmenų. Kuri iš tų pro jus praėjusių moterų panaši į jus pačią, ar tokių nebuvo ir būti negali? Klausiu todėl, kad bent man esate, kaip sakoma, tamsus arkliukas.
Tamsus arkliukas? Ar tai reiškia, kad mane menkai pažįstate, ar tai, kad mano vaidmenys tamsūs? Nesu tamsi. Bent jau man mano buveinėje šviesu. Į tai, kas kelionės priekyje, žiūriu smalsiai, svarbiausia dabar gyventi taikiai su savo sąžine. Tada man gera gyventi! O vaidmenys... Jaunystėje buvau maksimalistė, kaip ir visi jauni žmonės. Jei raudi scenoje, tai su snargliais dūšią išliedama. Jei griūni, tai negalvodama apie pasekmes.
Taip, pradžioje turėjau ne vieną dramatišką vaidmenį... Bet juk vaidmuo yra ir dramaturgo, ir režisieriaus sumanymų dalis. Tai, kas priklausytų nuo manęs, šiandien atlikčiau kiek kitaip. Bandyčiau įnešti daugiau lengvumo. Iš viso norėčiau komedijinio vaidmens. Tikrai sugebėčiau. Kad tik nebūtų vulgaru, buka, lėkšta. Tačiau viskam savas laikas. Laikas taškytis ir laikas susemti, pagalvoti. Dabar labiau norėčiau ne būti personažu, bet stovėti šalia personažo. Aš nieko tiksliai nežinau. Tik svarstau...
Į kurį suvaidintą personažą esu panaši? Gal „Liūdnų dainų“ Sonią. Ne tiek panaši, kiek šiame spektaklyje daug manęs. Daug improvizacijos, einančios vien iš manęs.
Seniai pastebėjau, kad scena aktorių apnuogina. Jis visas kaip ant delno. Jo skonis, intelektas, loginis mąstymas, gebėjimas bendrauti, jautrumas. Žodžiu, visas jo turtas ir skurdas. Labai daug galima pasakyti apie tave iš to, kaip interpretuoji, suvoki kūrinį. Todėl ne pats personažas yra panašus į atlikėją, bet tam tikri jo bruožai, kylantys iš tavo interpretacijos. Juk tą patį vaidmenį kiekvienas aktorius atliks savaip, jei tik jis nebus prisirinkęs nereikalingų, nuvalkiotų štampų. Tad „Liūdnų dainų“ Sonia ir visi kiti šio monospektaklio veikėjai labiausiai kvepia (o gal smirda) manimi. Tačiau kuriamų personažų likimai ar poelgiai (bent jau man) neatitinka mano gyvenimo tikrovės. O va spektaklio temos dažniausiai man aktualios. Todėl visada įdomu dirbti, visada turi ką pasakyti. Что вижу, то пою. Tik to šiame ar kitame interviu nekonkretinsiu - per daug asmeniška, gal net mistiška.
Aktorius S. Ivanovas sako neturintis, negalintis įvardinti autoritetų, savų ar svetimų, užsieninių. O jūs galite? Man taip pat įdomu ir svarbu, kaip vienas kitą mato, vertina tos pačios profesijos žmonės. Kiek žinau, netgi švelniadūšiai poetai nebijo komentuoti kolegos pagaminto produkto. Jūs apie savo darbus kalbate tiktai aklinai užsidarę duris?
Autoritetą galiu įvardinti. Aktorė Eglė Mikulionytė. Visada žavėjo jos meistriškumas. Protinga, charakteringa, prikaustanti dėmesį. Ar senė, ar gražuolė - visada vienodai puikiai. Kaip žiūrovė ją mėgstu. Kaip ji sugeba taip keistis? Taip, man Eglė!
Aš pati turiu pakankamai nuolankumo išklausyti naudingą kritiką, nors kartais tai tikrai nelengva, nes užvažiuoja per žmogišką puikybę. Suprantu, visada laimėsi, atkreipusi dėmesį į pastabas. Iš šalies matyti geriau.
Geras aktoriaus vaidmuo, mano manymu, yra tik dalis spektaklio sėkmės. Jei geras aktorius ima akinančiai soluoti galvodamas tik apie save, tai neina į naudą. Mums visiems turėtų rūpėti visuma, visi spektaklio komponentai. Spektaklis yra svarbesnis už vaidmenį.
Jūs net neįsivaizduojate, kaip po premjerinių spektaklių aktoriai laukia ateinančių pasveikinti kolegų. Jų nuomonė labai svarbi. Net svarbesnė, patikimesnė už kritikų. Dažnai paskui vardijame, kas iš aktorių aplankė, ką sakė. Jie - kolegos profesionalai, tokio pat likimo žmonės, gana objektyviai, šiltai įvertina, kokiais dygsniais susiūtas naujasis audinys. Čia kaip laukti gydytojo, kuris paskelbs diagnozę ir išrašys receptą. Jei rezultatas būna nekoks, už kulisų mažai kas beateina. Nemalonu sakyti nemalonius dalykus. Lieka daug pasakanti tyla.
Graži aktorė... Magnetizuojanti išvaizda dabartinio dramos teatro aktorei yra absoliučiai nesvarbi - ar galima šitaip teigti? - svarbu tiktai magnetinis talentas.
Aš įsitikinus, kad aktorei neturėtų labai rūpėti, ar ji graži. Aktorystė - tikrai ne misių rinkimai. Teatras juk ta pati visuomenė. O ten maži ir dideli, stori ir ploni, visokio plauko žmogeliai vaikšto. Aktoriui svarbiau savitumas, profesionalumas, partneriškumas, kūrybiškumas, darbštumas, atsakingumas. Turėdama (-as) šias savybes, ji (ar jis) ir bus graži (-us). Na, o jei aktorė vis dėlto nori būti graži scenoje... Ji juk moteris ir tas jos troškimas prigimtinis. Tegul būna.
Ar žinote, koks baisiausias komplimentas aktorei po spektaklio? „Gražiai atrodei.“ Ir viskas. Va, tokiu atveju nors lįsk po žemėm. Esu kartą tokį gavusi. Labai jauna buvau. O tas komplimento autorius buvo pusamžis vyriškis, taigi viską nurašiau jo vidurio amžiaus krizei.
Kodėl sakoma, kad aktorystė yra moteriška profesija, kad vyras aktorius, dėdamasis kaukę, lįsdamas į vaidmenį, persikūnydamas ir pan., tarsi moteriškėja?
Nevadinčiau aktoriaus profesijos nei vyriška, nei moteriška. Galbūt teatre vyrui yra didesnis pavojus įsivelti į apkalbas, intrigas... Užkliuvęs už šio akmenėlio, gali imti bobėti. Narciziškumas vyrams - ne į naudą. Te vyrai būna vyrais, o moterys - moterimis!
Beje, moterims kartais tenka nepamatuotai vyriški krūviai. Pamenu R. Tumino „Ričardą III“ Nacionaliniame teatre: aktorė turėjo pervilkti per sceną prie virvės pririštą karstą, kuriame gulėjo aktorius. Žinote, kenčiau gimdymo skausmus žiūrėdama tą sceną. Ar tai ne vyro kaprizas?
„...josios „aš“ yra neišsivystęs, augalo ar žuvies stadijoje, iki pat finalo ji kaip vijoklis linksta į vieno ar kito atraminio vyro pusę. Tačiau besmegenė somnambulė dviejų labai skirtingų vyrų fone demonstruoja tokius reliktinių jausmų viražus, kurie ir tuos vyrukus „užneša“. Bendoriūtės herojė yra silpnavalė, beatodairiška moteris, atsidavusi ir mylinti be išlygų, ir todėl - sunaikinta. Tiek čia tos „mažosios“ tragedijos, kuri pjesėje vos apčiuopta ir spektaklyje atsiverianti tik aktorės dėka. Bendoriūtė sugeba užtikrintai, kaip reta kita aktorė, balansuoti ant jausmų ir proto susidūrimo ribos, o tai yra vienas iš svarbiausių teatro realybės stulpų. Jaunimo teatrui norisi palinkėti daugiau šios aktorės talentą išnaudojančių, benefisinių spektaklių.“ Taip kadaise rašiau „Litmenyje“ apie jūsų moterytę-žuvytę Tamarą spektaklyje „Gupelė“. Dostojevskišką chroniškai nelaimingą moterį Sonią vaidinate monospektaklyje „Liūdnos dainos iš Europos širdies“. Išsitreniravusią seselę - „Skrydyje virš gegutės lizdo“, karo po karo žurnalistę Svetlaną - „Cinke“. Dar lygiagrečiai yra tarsi aktualus (apie blogo vyro gerą žmoną Rūtą) serialas „Pamiršk mane“. Tiesa, iš atminties išplaukia televizijos laida „Klaidelė“ su A. Bendoriūte - ten jūs man ypač tikote. Ar šiuolaikinė moteris, protinga, išsilavinusi artistė gali gauti nors kiek satisfakcijos šiuolaikinėje scenoje, kultūroje? Ar jūs gaunate?
Tokios satisfakcijos, apie kurią kalbate, teatre negauna niekas.
Jaunimo teatre gal kokį dešimtmetį dirbo puikus scenos montuotojas, visų galų meistras, patikimas, jaunas žmogus, turintis šeimą. Jis bet kurią akimirką galėjo spjauti ir išeiti, susirasti darbą už didesnį atlygį, nes turėjo neblogą techninį išsilavinimą, buvo savo srities specas. Jį laikė tikrai ne atlygis, o meilė teatrui. Jam buvo įdomu. Taip yra ir su aktoriais. O gauti satisfakcijos jie laksto dažniausiai kitur. Be lakstymo sunkiai...
Buvo spektaklių, kuriuose vaidinote ilgai, pvz., „Meistras ir Margarita“... Ką tai reiškia aktoriui? Premjerose - mes žinome - oi, sunku, o kaip šimtajame spektaklyje jaučiasi aktorius?
Galiu kalbėti tik už save... Prieš keletą metų dėl ilgai vaidinamų spektaklių labai karštai susiginčijome su Dainiumi Gavenoniu, atliekančiu pagrindinį vaidmenį „Meistre ir Margaritoje“. Kone susipykom!!! Dabar rizikuoju ir vėl užsitraukti Dainiaus nemalonę.
Kalbant labai asmeniškai, manau, kad spektakliai sensta kartu su aktoriais. Ir jei prieš 20 metų, taigi būdama 27-erių, sukūriau Margaritą, tai dabar esu gerokai daugiau visko patyrusi, subrendusi, o ir mano mąstymas pasikeitė. Margarita turėtų būti jauna, aistringa, įsimylėjusi... Be abejo, galiu ir šitai suvaidinti, bet vidus priešinasi. Todėl pasitraukiau. Mano Margarita per tuos ilgus metus pasakė, ką norėjo pasakyti. Man įdomūs nauji iššūkiai, ir jų atsiranda.
Tokia jau esu. Atsisveikinu su vaidmenimis lengvai. Negyvenu praeitimi. Nerenku spektaklių brošiūrų, nekarpau palankių recenzijų iš laikraščių, pagyrimų raštus išmetu (tenesupyksta tie, kurie juos parašo). Turiu tik fotografijų, bet ir tų labai nedaug.
Taip pat buvo ir mano Mašai. Ties 70-uoju spektakliu „Trys seserys“ pajutau norą nustumti, atsisveikinti. Galbūt įtaką daro vaidmenų dramatiškumas, sunkūs emociniai išgyvenimai ir aš pavargstu...
Vaidmenys man yra ne tikslas, bet priemonė. Nesiruošiu dėl negauto vaidmens liūdėti ar sirgti depresija. Taip, geri vaidmenys suteikia džiaugsmo, bet ne jie yra mano vertybinis matas. Nėra man teatras Viskas Viskas. Finišo liniją turi kirsti žmogus, o ne aktorius.
Nedarbo dienomis ir mėnesiais jaunimiečiai iš teatro vadovo A. Liugos gavo užklasinės veiklos. Jaunimo teatro internetiniame puslapyje atsirado naujas žanras, kiek primenantis radijo teatrą. Jūs ir jūsų vyras aktorius Nerijus Gadliauskas videofilme skaitote ištraukas iš M. Šiškino „Laiškų knygos“ (vimeo.com/425942982). Kai žiūri ir klausaisi, tos 23 minutės tampa trauklapiu ant sumuštos vietos. Viskas paprasta: mini dviračio pedalus, eini į priekį, stengiesi suprasti kitą žmogų, ir tiek.
Užduotis buvo įrašyti skaitomą literatūros kūrinį. Tiesiog atsisėsti priešais kompiuterio kamerą ir paskaityti. Norėjosi daugiau. Tokiam skaitymui geriausiai tinka monologai, o laiškų forma tiesiog ideali. Į filmavimo procesą įsitraukė ir abu mūsų sūnūs. Vienas filmavo, kitas montavo medžiagą, tvarkė garsą. Vieno laiško filmuotame siužete ilgai važiuoju dviračiu, todėl vyresnėlis vairavo automobilį, o Nerijus gulėjo jo atviroje bagažinėje ir filmavo telefonu. Jokių išankstinių repeticijų. Į kadrą patekę žmonės - tik atsitiktinumas.
Išlaidos - šlakelis benzino ir glėbys malkų židiniui. Po ligos mano mama apsigyveno pas mus ir atsivežė brangiausią turtą - audinių atraižas. Jų tiek daug, kad nė kiek neperdėsiu sakydama, jog galėčiau parduotuvę atidaryti. Mama siūti nelabai pajėgia, todėl man patiko mintis iš tų medžiagyčių susiūti gėlių pievą ir taip įprasminti jos turtą. Beje, vienas iš nufilmuotų audinių pirktas Sibire už pirmąjį atlyginimą, kai jai buvo 14.
Paskui įrašėme tekstą ir guldėm ant nufilmuotos medžiagos. Patys nustebom, kaip gražiai sakinio mintis ir vaizdas vienas kitą papildė, pagyvino, atitiko.
Štai taip aplanko įkvėpimas. Kai leidiesi į kelionę, kas nors neišvengiamai atsitinka. Jei pasilieki namuose, atsėlina bodėsys.
O netolimos ateities planuose Nijolės Miliauskaitės poezija, laiškai, pasaulis.
