Mindaugas Klusas
Jau septyniolikti metai aktorė Aldona Bendoriūtė savo vaidmenimis - intelektualiais, psichologiškai niuansuotais - žavi teatro žiūrovus. Ne tik Lietuvoje, bet ir kituose Europos kraštuose.
Aldonos vyras, Jaunimo teatro aktorius Nerijus Gadliauskas į interviu žmoną išlydėjo primokęs: „Tu jiems pasakyk, kad be vyro nieko gyvenime nebūtum pasiekusi." Išgirdęs tai, sutrinku. Kaip tai? „Pajuokavo. Nerijus turi gerą humoro jausmą. Atsakiau jam: „Žinai, tu teisus, be tavęs nieko nepadaryčiau", - juokiasi „Lietuvos žinių" kalbinama A.Bendoriūtė. Sutrikimui praėjus žurnalistas paprašo pašnekovės perduoti vyrui, kad ir jis - labai talentingas aktorius. Ko gero, iš dalies tai ir žmonos nuopelnas. Rytoj Jaunimo teatro aktorė minės mažytę sukaktį. Šia proga „Lietuvos žinios" linki jai pačių gražiausių aušrų.
Iš nemeilės
Šiuo metu Aldona kuria naują vaidmenį. Režisieriaus Arvydo Lebeliūno spektaklyje „Gupelė" ji vaidins paprastą moterį. Premjera Jaunimo teatre numatyta rugsėjo 21 ir 22 dienomis.
Herojė sau atrodo paprasta ir niekam tikusi moteris. Tokia ją laiko ir vyras, net vadina Gupele (mūsiškai - gupija, dėmesio nereikalaujanti akvariumo žuvelė), brokuotąja. „Iš didelės, didelės nemeilės", - pasakoja A.Bendoriūtė. Kaime augusi moteris, vedama meilės, atsiduria mieste ir „įkalinama" bute. Gupelės sutuoktinį Lionią vaidina aktorius Aleksas Kazanavičius, trečią pjesės personažą, Lionios bendradarbį Pašą - aktorius Giedrius Arbačiauskas. Vyrui nesant šis apsilanko Gupelės namuose, įvyksta nerangus, atvirumo akimirkomis pagražintas flirtas...
Pasak A.Bendoriūtės, tai spektaklis apie didelę meilę, smurtą šeimoje, nuoskaudas ir atleidimą. „Moters paveikslas pjesėje atrodo neįtikimas. Tokių moterų nebūna! Kad leistųsi būti šitaip žeminamos, kad joms pelenus į delną kratytų... O Gupelė visiškai atsidavusi ją skriaudžiančiam žmogui. Didžiulė meilė, prieraišumas, dvasingumas. Mano užduotis - motyvuoti šį charakterį, įrodyti, kad taip būna, yra, atsitinka", - pasakoja aktorė.
Pjesė parašyta gana šmaikščiai. Autorius Vasilijus Sigarevas pats nežino, ar tai komedija, ar tragedija. „Tad ir mums reikia išlaikyti pusiausvyrą, kūrinio temą perteikti kuo lengviau. Vaidmuo sudėtingas, nežinau, kaip pavyks susidoroti, - nerimauja Aldona. - Ta moteris yra labai šviesi ir pozityvi. O pati šiuo metu esu apimta rudeniškos melancholijos. Tad tenka eiti prieš srovę ir gaudyti tą linksmumą, džiugesį, įveikti pasipriešinimą."
Lengvabūdiškas sprendimas
Aktorės A.Bendoriūtės gimtinė - Kazlų Rūda, vietinių ir aplinkinių vadinama tiesiog Kazlais. Ten miškai ir grybai, ten medienos plokščių gamykla vidury miestelio, ten formaldehido kvapas, „savas nuodas". Žinoma, tai buvo sovietmečiu. Tačiau būtent tada Aldonai ir pradėjo reikštis teatro sindromas. Mokykloje ji lankė literatų būrelį „Diemedis". „Tradicinėms šventėms statydavome spektakliukus. Man jie ir buvo visas įdomumas. Nesu nei poetė, nei prozininkė - labiausiai patiko vaidinti", - juokiasi A.Bendoriūtė. Teatro link ją kreipė didžiulis vyresnės sesers Eugenijos, šiuo metu - Kauno valstybinio dramos teatro aktorės, autoritetas. „Stengiausi būti panaši į ją, prilygti. Dabar svarstau - gal negerai, gal reikėjo rinktis kitą kelią? Bet čia ji kalta, kad esu aktorė. Man nebūtų šovusi tokia mintis, - beveik rimtai kalba A.Bendoriūtė. - Genutė tuo degė, nuo mažumės žinojo, kad nori tapti aktore... O man tai buvo, sakyčiau, lengvabūdiškas sprendimas."
Permesti per rampą
Atrodytų, po Eimunto Nekrošiaus „Trijų seserų", Algirdo Latėno „Ivanovo", „Dėdės Vanios", suomių režisieriaus Kristiano Smedso „Liūdnų dainų" ir ypač po Oskaro Koršunovo „Meistro ir Margaritos" aktorei nevertėtų gailėtis taip pasirinkus. „Visokių minučių būna, - pertraukia ji. - Ne, džiaugiuosi, tai graži profesija. Bet kartais... taip nesinooori tą dieną vaidinti. Juk gyvenime tiek daug įdomių dalykų." Štai aktorė stebėjo vasaros žaidynes ir užsisvajojo - galėjusi tapti sportininke. „Sportininkų šlovė trumpa", - įsiterpiu. Tiesa, ir aktorių ji ilgai nelepina. „Visiškai nesvarbu, ar žiūrovai mane prisimins. Man to nereikia, - atitaria Aldona. - Jei mano karta žino tokią aktorę, jei mano darbai jai įdomūs - to gana. O ateities kartos turės savus aktorius." Kas kita - kinas. Vaidinant jame svarbu būti „arčiau savęs". „Susikaupi vienam kadrui ir tai išlieka, - aiškina A.Bendoriūtė. - Teatre turi vaidinti kur kas plačiau, kad „permestum per rampą" iki paskutinės eilės. Teatras - pasikartojimai ir nuolatinė kūryba. Nes kiekvienas spektaklis visiškai skirtingas ir tu kiekvieną dieną esi kitokia."
Iš šalies atrodo dilema: kaip blogos nuotaikos vaidinti linksmą personažą arba, priešingai, puikios - liūdną? „Įgauni patirties, išmoksti tausoti save. Dirbi nuoširdžiai, bet šiek tiek savęs pasilieki. Kitaip - sudegsi", - atsako scenos menininkė.
Kūnas eina pagaugais
Prisiminus Aldonos žodžius apie „Meistrą ir Margaritą", išsakytus teatrologei Daivai Šabasevičienei ("Baisu panerti per giliai, nes gali nebeišnerti"), aktorė vėl atgyja, lyg nešama prisiminimų bangos: „Spektaklis tapo legenda. Gyvuoja jau dvyliktus metus. Visi pasikeitėm, pasenom, gal reikėtų kitos Margaritos... Bet kolegos prieštarauja - tai jau nebūtų mūsų spektaklis." Tada sugrįžta atgalios, prie klausimo. „Michailo Bulgakovo romanas - toks „atmosferinis". Tikiu dvasinių pasaulių buvimu. Kai tenka vaidinti pragaro puotos sceną, kūnas eina pagaugais. Jei nesustabdysi savęs, nežinia, kas atsitiks tavo sąmonei, jausmams. Esu prietaringa, įsitikinusi, kad mintys ir žodžiai materializuojasi. Tai turėjau omeny", - atsako aktorė. Spektaklis „Meistras ir Margarita" vėl vaidinamas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), surenka sausakimšas sales. „Vadinasi, keičiasi kartos ir jį atranda nauji žiūrovai", - džiaugiasi A.Bendoriūtė. Spektaklis bus rodomas rugsėjo 14 dieną, tačiau Margaritos vaidmenį šįkart ji patikės kolegei Airidai Gintautaitei. Kitaip negalinti, reikia rengtis „Gupelės" premjerai.
Sonia - penki personažai
Nuo 2006-ųjų A.Bendoriūtė vaidina K.Smedso monospektaklyje „Liūdnos dainos iš Europos širdies". Fiodoro Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė" motyvais grįstame pastatyme ji - Sonia. Tačiau sukuria dar mažiausiai penkis personažus. 2011 metais sceninę spektaklio versiją pakeitė vaidinimas žiūrovų apsupty. Sumaniai pritaikius dramaturginę medžiagą A.Bendoriūtė tapo ir šviesų, ir garso režisiere. O žiūrovai - aktoriais, dekoracija. Visas spektaklio rekvizitas telpa į kelis lagaminus. „Pusantros valandos žiūrovų akivaizdoje esu visiškai viena", - sako aktorė. Krūviu šiam darbui neprilygsta joks kitas vaidmuo. Ar nepavargstanti? „Buvo sunku, kai retai vaidinau. Būtent tą pirmąją versiją. Tiesiog patologiškai jaudindavausi. O antrąją vaidinau daug kartų, net dešimt - Suomijos nacionaliniame teatre, šešis - Švedijoje. Tada pajutau spektaklio visumą. Grįžus į Lietuvą vaidinti buvo lengviau, nes atrodė - jis yra manyje, nieko nebebijau", - atskleidžia Aldona. Spektaklio sėkmė priklauso nuo žiūrovų, jų geranoriško dalyvavimo. „Visą laiką matai ją ir priešais sėdinčių žmonių veidus, akis, reakciją. Ji ne viena, o kartu su jais. Gal dėl to visa tai ir nepanašu į monospektaklį", - yra sakiusi šviesaus atminimo menininkė, scenografė Jūratė Paulėkaitė.
Iki kraujų!
Teko laimė matyti A.Bendoriūtės aktorystės pradžią - Eimunto Nekrošiaus „Tris seseris". 1995-ųjų vasaris, Rusų dramos teatras, per žirgo nugarą verčiasi įamžėję karininkai, koją ant kojos užsikėlęs sėdi Laimono Noreikos Ferapontas ("Tik nepamenu, Maskvoj ar Peterburge buvo..."). Ir trys neprilygstamos seserys - Olga (Dalia Michelevičiūtė), Irina (Viktorija Kuodytė) ir A.Bendoriūtės Maša. „Taip, tai buvo debiutas, - šypsosi Aldona. - Dieve, kokia jauna buvau, kaip jaudinausi. Tada sakiau sau: „Atiduosiu save visą! Iki kraujų!" Dabar žiūriu į jaunas aktores, kurios taip vaidina, ir sakau sau: „Ateis ir jums laikas, kai nustosit tai daryti." Jaunystė, polėkis..."
Vėl mistika - suvaidinta septyniasdešimt spektaklių, o aktorės atmintyje išlikęs vos vienas vienintelis sakinys: „Kaip ūžia krosnis. Prieš tėvo mirtį lygiai taip ūžė." „Prasitariau apie tai LNDT meno vadovui Audroniui Liugai. O jis papasakojo, kad garsus rusų kritikas teigė, jog šiame sakinyje - pjesės esmių esmė. Nežinau, kas turėta omenyje, prisimenu tik šias dvi frazes", - sako ji. Premjeros metais A.Bendoriūtė dar mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, A.Latėno, Elvyros Piškinaitės ir Dalios Tamulevičiūtės kurse.
Artimi
„Aktoriai pagal vaikų amžių prisimena, kiek metų spektakliui", - tikina A.Bendoriūtė. Aldonos ir Nerijaus sūnūs - trylikos Dovydas ir devynerių Benediktas - negreiti lankyti teatrą. „Ne, - teigia, - labai išalksiu." Jaunėlis kantriai žiūrėjo A.Latėno „Ledi Makbet". Buvo įdomių atsiliepimų: „Režisierius pamėgdžioja Harį Poterį. Va, tie šešėliai ant sienos." Kitą dieną sako: „Beje, mama, čia spektaklis ne suaugusiesiems, o vaikams." - „Kodėl?" - „Todėl, kad apie karalius. Kaip pasakose." Vaikai labai skirtingi. Dovydas linkęs konstruoti, fantazuoti, pasišnekėti su savimi. Kompanija yra - gerai, nėra - nereikia. O Benas nori apsikabinti, prisiglausti, pabendrauti. Norėtų būti krepšininku arba futbolininku. Labai patinka jaunos merginos, mėgsta su jomis flirtuoti", - pasakoja mama.
Kalbant apie Aldoną ir Nerijų nevalia pamiršti kito panašaus likimo Jaunimo teatro dueto. Tai A.Kazanavičius ir Aušra Pukelytė. Šios poros labai bičiuliaujasi, keičiasi partneriais. Žinoma, scenoje. Aldona, Nerijus ir Aušra - kurso draugai. „Nuo vaikystės mane lydi Aušros, - pabrėžia A.Bendoriūtė. - Mokyklos draugės - Aušros, kaimynės - Aušros. Dabar kolegė - Aušra. Artimiausi žmonės."
