Kovo 29 dieną aktorius Arūnas Sakalauskas švęs penkiasdešimties metų jubiliejų. Žiūrovai jį įsidėmėjo seniai - dar būdamas studentas 1984 metais Kauno dramos teatre suvaidino Kreontą Jeano Anouilh´o „Antigonėje". 1985-aisiais baigęs tuometę Lietuvos konservatoriją jis kartu su kurso draugais greitai įsiliejo į teatrinį gyvenimą.
Apie juos - režisieriaus Jono Vaitkaus parengtus aktorius - nemažai kalbėta, o A.Sakalauskas buvo ryškus nuo pirmųjų pasirodymų scenoje. Po kelerių metų kartu su savo mokytoju A.Sakalauskas persikėlė į Vilnių. Pirmasis spektaklis, suvaidintas Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, taip pat buvo „Antigonė". Čia jis virto sargybiniu perkreiptu, griežtu veidu ir priglaistytais plaukais. Aktoriaus nuopelnu personažas tapo įdomia, gyva būtybe.
A.Sakalauskui buvo siūlomi vaidmenys, reikalaujantys vis didesnių pastangų ir talento. Į jį kreipė dėmesį visi šiame teatre dirbę režisieriai, o subtilus jo kuriamo vaidmens turinys ir įdomi forma atgaivindavo ne vieną kartais ir menkiau pavykusį spektaklį.
Viskas daryta kitaip
Naują kūrybos etapą A.Sakalauskas pasiekė Oskaro Koršunovo spektakliuose. „Senė" ir „Senė 2" tapo vienu reikšmingiausių XX amžiaus paskutinio dešimtmečio Lietuvos teatro istorijos puslapių - ne vien dėl režisieriaus konceptualumo, bet ir dėl naujos, kitokios aktorių vaidybos kokybės. A.Sakalauskas atsiskleidė kaip iki galo subrendusi asmenybė - savo vaidmenį kūrė ir išorinėmis, ir vidinėmis priemonėmis. Laužytų, kampuotų judesių, gražaus veido Pasakotojas, vilkintis juoda eilute, - lyg aristokratiškosios meno bohemos atstovas, kurio gyvenimas negailestingai sutraiškomas absurdiškos realybės dėsnių. Šiuo vaidmeniu aktorius pasipriešino įprastiniams vaidmens kūrimo metodams, atsisakė įprastinio teksto intonavimo, gyvenimiškos plastikos, buitinės partnerystės. Viskas buvo daroma kitaip. A.Sakalausko kalbėjimo tonas ir laužyta, kampuota plastika vienareikšmį charakterį pavertė daugiareikšmiu, aktoriaus lūpose teksto poezija skleidė apokaliptinę nuojautą, veido mimika bylojo apie čia pat tvyrančią siaubo grėsmę.
Michailo Bulgakovo „Meistre ir Margaritoje" bežodė A.Sakalausko vaidmens „partija" tampa viena pagrindinių. Jis visas ištirpsta Katino-Begemoto vaidmenyje. Ir išlieka tikslus kaip laikrodis: keičia mizansceną po mizanscenos, kuria reikšmes vieną po kitos. Be to, pasižymi puikiu saiko jausmu. Dėl to jo vaidmenis lydi švelnaus komizmo elementai: nes juokiesi ne vien tada, kai stebi jo personažą, bet ir vėliau, kai jis nurimęs kiurkso kur nors po stalu. Aktorius priverčia nusišypsoti kiekvieną, kuris tik atkreipia į jį dėmesį. Net mažiausias Benamio lenko vaidmuo naujausiame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje - Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme" - suteikia spektakliui sodresnio kolorito.
Išskirtinė branda
Kitoks A.Sakalausko vaidmuo - Chlestakovas Nikolajaus Gogolio „Revizoriuje". Režisūrinę Rimo Tumino koncepciją lėmė ir pagrindinio veikėjo aktorinė charakteristika. Isterišką, apsukrų, lengvabūdį ir slidų revizorių paprasčiau įsivaizduoti. Tokį ar panašų personažą kurti aktoriui taip pat nebūtų sunku, nes jis pagavus režisierių koncepcijoms, judrus, sceniškai paslankus. Tačiau aktorius renkasi kitą, sudėtingesnį kelią - A.Sakalausko Chlestakovas trapus ir pažeidžiamas lyg vos iš kiaušinio išsiritęs ir dar neapsiplunksnavęs paukštis.
Veršininas „Trijose seseryse" atskleidžia tai, kas parašyta šioje Antono Čechovo dramoje. Aktoriaus tramdomas graudulys, nematomos ašaros, nematomas ir tarsi atsainus, kad neišsiduotų, judesys - ryškesnis už smarkų gestikuliavimą, o tylus kalbėjimas pasiekia visur sėdintį žiūrovą. Aktoriaus ironija ir autoironija, minties ir jausmo valdymas tvirtina: tai išskirtinės brandos personažas.
Neįkainojama partnerystė
Ir kurdamas ne pagrindinius vaidmenis, A.Sakalauskas žiūrovų atmintyje visada išlieka kaip pagrindinis, o mažiausi epizodai tampa spektaklio epicentru. Jis nepakeičiamas partneris, mokantis gerai paruošti partnerių „pasirodymams" dirvą. Spektaklyje „Stepančikovo dvaras" A.Sakalausko Ježevikino ir Rolando Kazlo Fomos partnerystė sukuria spektaklio audinį, kuris nesuyra net praėjus ilgam laikui po premjeros.
Ingmaro Villqisto „Helverio naktyje" A.Sakalausko Helveris verčia iš naujo patikėti, kad teatre vis dar galima sirgti tikrumu. Helverio vaidmuo - aktoriaus teatrinė išpažintis. Susitapatinimas ne vien su išprotėjusiu Helveriu, bet ir su jo būsenomis - ne mazochizmas. Tai tikrasis aktoriaus gyvenimas, kuris vėl dingsta, vos jis nužengia nuo scenos.
Pernai atnaujintame spektaklyje „Dėdė Vania" A.Sakalauskas taip pat atlieka pagrindinį vaidmenį. „Man Dėdė Vania - tipiškas bestuburis žmogus. Jis tingus, nieko nedaro, tik kaltina kitus, nors pats yra kaltas", - sako aktorius. Šis vaidmuo artistui artimas „egzistencine prasme - noru pakeisti gyvenimą ir supratimu, kad jo nepakeisi".
Gintaro Varno kūryboje A.Sakalauskas taip pat užima reikšmingą vietą, jis ilgą laiką buvo šio režisieriaus alter ego. Taip atsitiko ne vien dėl to, kad G.Varnas jį vadina „vienu mėgstamiausių ir geriausių aktorių Lietuvoje", „tos pačios kraujo grupės" žmogumi, bet dėl to, kad režisieriui buvo svarbu į sceną išvesti žmogų bendraamžį, kuris galėtų ne žodžiais, bet siela ir kūnu, savo gyvenimo patirtimi išsakyti utopijos nemarumą. Tokiai kūrybai būtina partnerystė.
Kito neįsivaizduoji
Tiksliausi A.Sakalausko ir G.Varno bendradarbiavimo pavyzdžiai - Federico Garcia Lorcos „Jei praeitų penkeri metai" (Tarnas, 1994), „Publika" (Režisierius, 1996), Pedro Calderono „Gyvenimas - tai sapnas" (Klarinas, juokdarys, 2000), Tankredo Dorsto „Nusiaubta šalis" (Merlinas, 2004).
Klarino monologas „Mirtis sulygina visus, iš dulkės virtęs - dulke vėl pavirsi", arba Merlino frazė „Aš esu menininkas. Ir man tai svarbu" įtikinamai skamba tik dėl beprotiško idealizmo ir gyvenimo pažinimo. Klarinas miršta, o Merlinas pabaigoje išeina, visiškai nusivylęs savo veikla. Bet A.Sakalauskas ribą tarp gyvenimo ir anapusybės peržengia labai lengvai.
Kiekvieną savo išėjimą aktorius nuspalvina taip, kad kito aktoriaus atliekančio tą vaidmenį neįsivaizduoji. Jis nejučia pasisavina vaidmenis, jie jam tiesiog prilimpa - kaip žodžiai poetui. Jis tiesiog moka kurti režisieriaus sumanytą teatrą, parafrazuoti tekstą, plastiškai atkartoti personažų piešinį.
Valdo žiūrovą
A.Sakalauskas - kraštutinių būsenų aktorius, jis gali vaidinti įvairių žanrų spektakliuose, ir visi tampa jam savi. Jo šiuolaikiškumas - gebėjimas suvokti, perprasti bet kokį žmogų, kuris sėdi salėje. Aktorius moka ne vien transliuoti energiją, bet ir valdyti žiūrovą. Poetinės sielos, protingo, skvarbaus žvilgsnio, tikslių judesių ir savitos kalbėsenos, jis neramsto rankomis dangaus, nevaikšto iškėlęs galvos, jis neburba sau po nosimi ir nenori būti žvaigžde.
A.Sakalauskas kaip niekas kitas perpranta spektaklių visumą, nors pačius vaidmenis kuria pasitelkdamas smulkiausias detales bei niuansuotą plastiką. Jis žongliruoja šypsenėlėmis, rankų skėsčiojimais, liūdesiu, paprastumu, paukštiškais cypčiojimais, įgimtu muzikalumu, kuris dažną žingsnį paverčia vizualiu judesiu.
A.Sakalauskas nėra sėkmės žmogus. Sulaukęs aktorinės brandos, keletą metų aktorius „sėdėjo ant suoliuko" ir vaidino Bezdžionę spektaklyje vaikams „Daktaras Aiskauda". Šiandien jis vėl daug dirba. Jo kūryba - geras pavyzdys kolegoms: vaidindamas jis visada pasirengęs išprovokuoti naujai sceninei avantiūrai pasinerti į svaiginantį akimirkos meną.
A.Sakalauskas: „Yra vienas dalykas, kurio nežino nei režisieriai, nei žiūrovai, kurį gali žinoti tik aktoriai ir kurio negali paaiškinti. Tai jausmas, kai tavęs klauso salė, klauso kiekvieno žodžio, pastebi kiekvieną tavo krustelėjimą, kad kartais net šėtoniškų minčių ateina į galvą - imsiu ir padarysiu ką nors tokio... Kiekvienas žiūrovas salėje lyg pro didinamąjį stiklą: kas kasosi, kas sėdi už rankų susikibę... Kiaurai viskas matyti nuo scenos. Tai nė kiek netrukdo nei spektaklio veiksmui, nei tavo veiksmams ir mintims. Galų gale juk jiems ir vaidini. Po spektaklio režisierius barasi, kad nepadarei to, nepadarei ano. O tu buvai kažkokioje kitoje erdvėje ir kitame laike."
