„Tai buvo netikėtumų diena", - šitaip prisimena ką tik praėjusią Teatro dieną 78 metų aktorius Rimgaudas Karvelis, apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi" už viso gyvenimo nuopelnus. Jo nuopelnai - ne vien vaidmenys Jaunimo teatre, kuriame dirbo nuo pat pradžios, t.y. nuo 1965 metų. Rimgaudas Karvelis - ir šio teatro metraštininkas, filmavęs ir fotografavęs repeticijas, spektaklius, užkulisius, gastroles.
Šiuo metu aktorius iš savo filmuotų kronikų rengiasi montuoti jau trečią Jaunimo teatro metraščio seriją, o teatro žiūrovus kas vakarą pasitinka Rimgaudo Karvelio fotografuoti visos trupės portretai.
Kavinės sienos nuklijuotos Rimgaudo Karvelio nuotraukų mozaika.
Žinomas kaip komikas, parodijuotojas, Rimgaudas Karvelis net ir apie tą sukrėtimų kupiną Teatro dieną pasakoja beveik kaip apie nesusipratimų komediją, nors buvo ne juokais susijaudinęs:
- Anksti rytą mane pakėlė ir vežė kalbėti į radiją - taip sakė, o kai nuvežė, išaiškėjo, kad turiu kalbėti per televiziją. Toks nesiskutęs ir nepasipuošęs pasirodžiau „Labo ryto" laidoje, atsiprašinėdamas už netinkamą išvaizdą.
Vakare buvau kviestas į Nacionalinį dramos teatrą, kad užkabinčiau „Auksinį scenos kryžių" aktorei. Ateik, sakė, nedaug tų veteranų, o reikia net keliolika kryžių užkabinti. Gerai, sakau.
Užsegiau „Auksinį scenos kryžių" jaunutei aktorei Elzei Gudavičiūtei, pasveikinau, pasidžiaugiau ir sėdžiu toliau sau ramus.
Kai paskelbė, kad mane patį apdovanoja už viso gyvenimo nuopelnus teatrui - nepatikėjau. Nelaukiau. Nebuvau pasiruošęs. Būčiau ką nors paimprovizavęs, o dabar...
Stovėjau susiėmęs už galvos, o kai pakėliau akis - visa salė atsistojusi ploja. Aš niekada gyvenime nesu girdėjęs tokių plojimų. Niekada nerengiau jokių rečitalių, nesutikau, kad būtų švenčiami mano jubiliejai, ir nesunku būdavo atsisakyti, nes esu gimęs liepos mėnesį. Bet dabar... Šitiek gražių žmonių džiaugėsi mano apdovanojimu.
Taip ir nesugebėjau nei atsikvošėti tą vakarą, nei švęsti. Išsikviečiau taksi ir parvažiavau namo.
- Iš tikrųjų tai nuostabu, kad į tą vakarą neatėjote su filmavimo kamera. Ir puiku, nes atėjote švęsti. O, tarkime, kitiems aktoriams skirtuose vakaruose jūs visada filmuojate.
- Taip! Regimanto Adomaičio jubiliejų nufilmavau, visus svečius, visus sveikintojus. Prieš keletą metų, kai Galina Dauguvietytė šventė jubiliejų, irgi nufilmavau. Jokia televizija nepamato to, ką aš pamatau. Jūs visi esate mano įamžinti.
- Įdomu, kai pradėjote filmuoti, kai Jaunimo teatras buvo ką tik susikūręs, kaip reaguodavo aktoriai į jus su kamera?
- Nelabai kreipė dėmesį, nes nesuprato, ką aš čia darau ir kodėl. O kai jau parodžiau, nufilmuoti kadrai padarė didžiulį įspūdį. Net Eimuntas Nekrošius pagyrė, kad gerą darbą darau. Bet aš ir padarau savo darbą iki galo: ne tik nufilmuoju, bet ir sumontuoju. Juk ne aš vienintelis filmuodavau, bet daugiau aktorių filmų apie teatrą nesimato. O man rankos niežtėjo - filmuoti, montuoti.
Vaikštau su kamera, matau, kas įdomiau ir filmuoju. Anksčiau mes klijuodavome juostą acetonu. Dabar - kompiuterinis montažas. Brangus dalykas. Beveik visa mano gauta stipendija tam sueina.
- Kiek jus sutinku, jūs vis užsidegęs būsimu Jaunimo teatro metraščiu. Skubate montuoti, skubate iš montažo. Dabar turite tam ne tik noro, energijos, bet ir laiko.
Dviejų dalių premjeros jau įvyko ir tai buvo šventė ne vien Jaunimo teatrui. O kai dar dirbote Jaunimo teatre, turėjote daug vaidmenų, kaip jums pavykdavo derinti aistrą filmuoti ir repeticijas, spektaklius?
- Artėjant premjerai, atidėdavau kamerą į šalį, pamiršdavau ją. Juk filmavimas man - laisvalaikio malonumas. Man nesisekė grybauti, nesisekė žvejoti, o filmavimas - įdomu ir prasminga.
Kokių kadrų turiu: kai Jaunimo teatras 1989 metais pirmąkart gastroliavo Amerikoje. Matytumėt mūsų veidus, kai kartu su amerikonais dainavome „Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme"... O kaip reagavo sovietiniai biurokratai, kurie ten dirbo! Kokie buvo nusigandę! Tais laikais viską reikėjo derinti - pasiklausti, ar galima.
Mes ir buvome pasiklausę mūsų kultūros ministro Jono Bielinio: ką mums daryti, kai Amerikos lietuviai giedos „Tautišką giesmę", nes be „Tautiškos giesmės" jie nepradeda jokio renginio. Bielinis atsakė: dainuokit kartu. Štai, koks ministras.
- Vaidindamas Eimunto Nekrošiaus spektakliuose „Pirosmani, Pirosmani..." ir „Dėdė Vania" apkeliavote didelę dalį pasaulio. Vaidindamas Jaunimo teatro spektakliuose, suteikdavote daug džiaugsmo Lietuvos publikai. Ypač jūsų Žerontas Vytauto Čibiro spektaklyje pagal Moliere´o „Skapeno klastas", kurias nuo 1969 metų premjeros suvaidinote ar ne tris šimtus kartų.
Nemirtinga Žeronto frazė „Koks velnias mane nešė į tą galerą?" skamba iki šiol. Kaip prisimenate tą spektaklį, jo repeticijas ir vaidinimus?
- Klausimas „Koks velnias nešė į tą galerą?" šiais laikais kartais visai rimtai keliamas net Seime. O repetavome mes tą spektaklį iš pradžių labai sunkiai ir nuobodžiai.
Vieną dieną ėmėme tiesiog kvailioti, kalbėti ne tik Moliere´o tekstą, bet ir tai, ko Moliere´as neparašė, bet kas buvo aktualu mums. Kad ir apie tos dienos orą. Iškart pasikeitė repeticijų atmosfera. Pagavom nuotaiką. Bet prieš premjerą buvom įsitempę: kaip reaguos žiūrovai, ar supras? Puikiausiai suprato. Daug metų suprato.
- Per Teatro dieną buvo parodytas 1971 metais darytas trumpas jūsų filmukas „Aktoriaus diena", kurį galime vadinti ir vaidybiniu, ir dokumentiniu. Jame kaip tik įmontuota scena iš „Skapeno klastų". Skapeną tada vaidino Rolandas Butkevičius (1934-1989). Tai jūsų filmo pagrindinis herojus - aktorius, kuris nuo ankstaus ryto laksto maršrutu radijas - televizija - teatro repeticija - kino studija - naujametė šventė vaikams - teatro spektaklis... Per keturis dešimtmečius niekas nepasikeitė! Tik Vilniaus gatvės prisipildė automobilių, o aktorių kasdienybė vis ta pati.
- Visiškai niekas nepasikeitė. Aktoriai, norėdami išgyventi, laksto iš darbo į darbą. Kokios kūrybos tada gali tikėtis? Jeigu aktoriai galėtų išgyventi iš savo atlyginimo, argi kas lakstytų iš teatro? Jie ramiai repetuotų ir rezultatai iškart būtų kitokie. O dabar visi teatrai priversti kepti spektaklius. Tik Eimuntas Nekrošius, įkūręs savo teatrą, kažkaip sugeba neskubėdamas dirbti, ir tai labai gerbtina.
- Jus galima matyti vaidinantį Nacionalinio dramos teatro spektaklyje "Paskendusi vasara", režisuotame Juliaus Dautarto ir Jaunimo teatro spektaklyje „Raštininkas Bartlbis", kurį režisavo Rolandas Kazlas. Ar bus dar premjerų su jumis?
- Režisierė Jana Ross kviečia vaidinti. Nacionaliniame dramos teatre ji statys lenkišką pjesę apie žydų likimą karo metu Lenkijoje. Nežinau, nežinau... Kaip tik tuo metu ketinu pradėti Jaunimo teatro metraščio trečios dalies montavimą, nenorėčiau, kad vienas darbas kliudytų kitam. Be to, režisierė jauna, gal aš jau neišvaidinsiu visko ko ji nori.
Ir dar toks dalykas: karo metu buvau vaikas, mačiau, kaip naciai elgėsi su žydais. Mes gyvenome Vilniaus centre, prie dabartinės Kudirkos aikštės, o gatve varė žydų kolonas. Negaliu pamiršti.
Gal spektaklius apie tai gali daryti žmonės, kurie to nematė ir nepatyrė, o mane tai iki šiol kamuoja.
- Ar gaunate kvietimų vaidinti televizijos serialuose?
- Gaunu, bet nevaidinu. Gėda ir mažai moka. Vyrai, sakau, jeigu vaidmuo man patiktų, aš ir už dyką suvaidinčiau. O jeigu siūlote man vaidmenį, nuo kurio gėda - tai už gėdą mokėkite.
Esu vedęs televizijoje kulinarinę laidą, kurioje man nebuvo gėda. Ateidavo įžymūs žmonės, aš juos klausinėdavau, žiūrėdavau, kaip jie verda, kepa, pats išmokau gaminti ir dabar kolegas galiu pamokyti.
