Kovo 13 d. Vilniaus mažojo teatro aktoriui Mindaugui Capui sukako 60 metų. Mindaugas Capas - Rimo Tumino mokinys, kartu su režisieriumi ir bendraminčiais aktoriais kūręs jau trisdešimtą sezoną gyvuojantį Vilniaus mažąjį teatrą. Po suvaidinto spektaklio jubiliato laukė siurprizas. Kolegos aktoriai atgaivino ir suvaidino ištraukas iš spektaklio „Čia nebus mirties“. Šiuo spektakliu kadais prasidėjo Vilniaus mažasis teatras, Mindaugui Capui tuomet buvo vos 30.
Spektaklio „Čia nebus mirties“ atsiradimo laikas sutapo su Lietuvos nepriklausomybės priešaušriu. Tai buvo unikalus režisieriaus Rimo Tumino darbas - šalis ėjo į laisvę, atsivėrė tremties tema, buvo 1988 -ieji... Šiandien, praėjus trims dešimtmečiams Jus pasveikino visų trijų kartų aktoriai, kurių jauniausiems dabar tiek, kiek tada buvo Jums....
Lenkiu galvą prieš savo kolegas už tai, kad jie susirinko, kad rado laiko ateiti, pabūti, pasveikinti. Šis spektaklis yra visas prisiminimų pasaulis. Pamenu, kaip Sigitas Račkys spektakliui padovanojo lagaminą, su kuriuo vienas žmogus buvo grįžęs iš tremties. Čia pirmą kartą atlikome dainą „Mažam kambarėly ugnelę kuriu“. Su šiuo spektakliu laimėjom pirmąjį tarptautinį Baltijos šalių festivalį, vėliau mus įvertino norvegai, suomiai, estai.... Kai pradėjom rodyti festivaliuose, aktorius Jonas Braškys sakydavo: „Ir vėl išlaimėjom!“ Daug dalykų susigėrė į šį spektaklį ir išpulsavo atgal žiūrovui. Pamenu, kaip režisierius iškart po Sausio 13-osios įvykių nusprendė padovanoti „Čia nebus mirties“ Lietuvos gynėjams. Susirinko pilna salė. Pilnos salės rinkosi ir Kanadoj, Čikagoj - žiūrovai stojosi, plojo, verkė. Buvo gera žinoti, kad jie suprato mūsų žinią.
Jubiliejaus vakarą jūs buvote scenoje - vaidinote spektaklyje „Belaukiant Godo“. Šis Rimo Tumino spektaklis (pagal Samuelį Beckettą) vaidinamas nuo 2002-ųjų ir yra tiesiog „pasmerktas sėkmei“. Yra žiūrovų, kurie jį žiūri po septynis kartus. Ir kiekvieną kartą mato lyg pirmą...
Pamenu, kaip prieš premjerą dėl nugaros skausmų aš beveik negalėjau judėti, buvau visiškai surakintas, tačiau režisierius nieko apie tai nežinojo (teatre juk negalima sirgti!) ir nuolat davė vis naujas užduotis: „Poco, Tu čia iki kelių mėšle“, „Poco, čia dumblas“, „Tu - rūke“. Nuo tada iki dabar šis spektaklis man kaip nepažįstami kalnai. Kiekvieną kartą. Tai spektaklis, kuris augina. „Belaukiant Godo“ - apie laukimą KAŽKO. Tikėjimą KAŽKUO.
O ko laukiate Jūs?
Aš laukiu, kai baigsis jubiliejau šventimas, nurims sveikinimai, kai galėsiu pasidaryt kavos, atsisėsti į mašiną ir ilgai važiuoti: gal į Šilutę, gal į Klaipėdą... Muzikėlė, termosas ir aš vienas. Ir tada pabandysiu suprasti: kas aš, kur aš...
Juk jūsų gyvenime tiek daug galimybių apie tai mąstyti. Kiekvieną kartą, kai repetuojate naujus vaidmenis pas Rimą Tuminą, Gabrielę Tuminaitę, Kirilą Glušajevą: Antono Čechovo „Vyšnių sodas“, „Trys seserys“, Nikolajaus Gogolio „Revizorius“, Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“, „Motina“ pagal Maksimą Gorkį ir Vaižganto „Dėdėse ir dėdieniese“. Sakykite, kuris iš paminėtų ypatingas, brangus Jums?
Kiekvienas aktorius turime po 2-4 spektaklius, kurie mums malonūs ir kurių mes laukiam. Man ypatingai brangus Gorodnyčiaus vaidmuo spektaklyje „Revizorius“. Tai naujas mano vaidmuo, jį perėmiau iš Evaldo Jaro. Dar suvaidinti tik du spektakliai, bet tikrai jaučiu, kad jis yra mano. Ten dar tiek galiu rasti įdomių dalykų! Iš man brangių vaidmenų paminėčiau Kazarino vaidmenį spektaklyje „Maskaradas“. Jį ankščiau vaidino Regimantas Adomaitis. Negaliu nepaminėti Vasiljevo vaidmens „Motinoje“, Geišės Rapolo „Dėdėse ir dėdienėse“ (pagal Vaižgantą). Kai vaidinu Geišę, mane dažnai aplanko mintis, kad aš žinočiau, kaip gyventi tokiame pasaulyje.
Jūs žinotumėte, kaip gyventi Vaižganto aprašytame pasaulyje. Bet tenka gyventi XXI amžiuje... Be teatro ir kino (vaidinote filmuose: „Arkliavagio duktė“, „Vartai į dangų“, „Mano Saračka“, „Lietuviškas tranzitas“, „Transsibiro ekspresas“, „Kapitono Blado odisėja“), jūsų gyvenime būta ir televizijos serialų („Šviesoforas“, „Mylimi“, „Prakeikti“, „Visi vyrai kiaulės“). Ar ilgesys gyventi geriau ir yra tas veiksnys sakyti „taip“ televizijos pasaulio pasiūlymams?
Aš visada sakiau, kad galėčiau dirbti Vilniaus mažajame teatre, man reikia kažkur užsidirbti. Ir ne todėl, kad man reikia daugiau pinigų. O todėl, kad galėčiau gyventi ir išgyventi Vilniuje ir kad galėčiau dirbti Vilniaus mažajame teatre. Džiaugiuosi, kad atsidarė komerciniai teatrai, kad turiu galimybę užsidirbti, išgyventi.
Profesionalioje teatro scenoje Jūs jau 37 metus. Po studijų buvote paskirtas į Akademinį (dabar - Nacionalinį dramos teatrą). Vėliau kūrėte Mažąjį. Šiemet iš vydome jus debiutuojantį naujai susikūrusiame „Solo“ teatre, spektaklyje „Lietuviškoji Nora“ apie Moniką Mironaitę. Neabejoju, Jūs jau perpratote daugybę teatrinių tiesų. Sakykite, kas jums smagiausia ruošiantis susitikimui su žiūrovais, įžengus į tą sakralią scenos erdvę?
Smagiausia, kai scenoje jauti kaip publika kvėpuoja, mąsto kartu su tavimi, kai jautiesi, jog jie yra pas tave svečiuose. Rimas Tuminas yra pasakęs: „Žiūrovus, atėjusius į spektaklį, turi pakviesti į svečius. Tu negali prieš juos vaidinti. Jeigu pasikvietei, tai vaišini tuo, ką turi geriausio. Jeigu kažkas sugedo ar prikepė, turiu jam tą atvirai pasakyti“. Pastaraisiais metais supratau, kad į gyvenimą reikia žiūrėti lengviau ir paprasčiau. Kad teatre reikia žaisti, improvizuoti, atsipalaiduoti ir suvokti, kad viskas pasaulyje jau sukurta ir pasaulio tu nenustebinsi. Yra Kuršių Marios, bet yra ir vandenynai.
Vandenynai... Kokia taikli metafora žmogaus, kilusio nuo Rusnės. Vanduo tikriausiai yra ta materija, kuri jus supo, formavo, augino. Kaip vaikas iš Rusnės sugalvojo tapti aktoriumi? Kodėl jis pasirinko ne jūras ir vandenynus, o teatrą?
Mano vaikystė prabėgo ypatingoje vietoje, saloje, prie vandens: jei vestuvės, tai žmonės sėdi su vainikais prie kelto, laukia jaunavedžių. Jei nelaimės - rymo, kol parplukdys karstą. Visi kartu - ir laimėje, ir nelaimėje. Visas gyvenimas prie vandens, ant vandens. O mes, vaikai, taip laukdavom ledonešio, kai galėsime šokinėti nuo vienos ledo lyties ant kitos. Kiek nuskęsdavo, kiek visokių nelaimių. Iš tos nuolatinės baimės ir nerimo, kad nenuskęsčiau, mama net spyną ant kojos buvo užkabinusi... Buvau kokioje šeštoje klasėje, kai prirakino. Bet aš paslėpiau tą spyną po sportinėm sesers kelnėm ir vėl su vaikais ant ledo lyčių. O kartą mane pričiupo valtyje kažkur prie Kaliningrado sienos...
Vėliau mama iš Rusnės sugalvojo persikelti į Radviliškį. Ir ten aš po aštuonių klasių įstojau į Rokiškio kultūros mokyklą, kur sutikau vieną dėstytoją. Ji buvo baigusi aktorinį pas Čibirą. „Mindaugai, skaityk, mokykis scenos kalbos, stosi į aktorinį“, - drąsino ji. Teatro sąvoka ir pagarba teatrui tais laikais buvo milžiniška. Teatras mums buvo tokia paslaptis, toks tolimas pasaulis. Ir man liepė į jį ruoštis. Atvažiavęs į Vilnių pamačiau: tas - to tėvas, kitas - ano.... O aš paprastas darbininko sūnus. Vėliau, tiesa, manęs paklausė, ar gali dokumentuose parašyti, kad aš valstiečio sūnus. Valstiečiai turėjo tam tikrą kvotą į tuometinę Konservatoriją. Sutikau. Valstiečio tai valstiečio. Juolab, kad taip gražiai paprašė pats kurso vadovas. Vėliau sužinojau, kad per stojamuosius palikau įspūdį Katedros vedėjai Irenai Vaišytei, kuri pasakė režisieriui Henrikui Vancevičiui: „Tu pažiūrėk, kaip tas vaikis klauso“. Ir priėmė! Gal ir įžvalgi buvo Vaišytė iki šiol man - įdomiau klausytis negu kalbėti.
O kalbėti šiomis dienomis Jums teko daug: žiūrovams, kurie dalyvavo jūsų šventėje Vilniaus mažajame, kolegoms, draugams, kurie Jus myli. Ar jau pagalvojote, ką veiksite nurimus visoms šventinėms emocijoms?
Planuoju kurią dieną nueiti pasėdėti ant kokio kalno. Aš turiu kalną, kur mane dažnai būdavo galima rasti... Tai vieta, į kurią važiuodavau pasėdėti po spektaklių. Iš tos vietos atsiveria labai graži panorama.
Ar po spektaklių aktoriams nesinori pabūti, pasilikti, užsilaikyti teatre?
Tai viena skaudžiausių mano temų. Visada teatre po premjerų visi susirinkdavom į grimo kambarį. Visi kažko atsinešdavom, pasisėdėdavom. Kartais tai trukdavo iki ryto. Išsisakydavom, išsipasakodavom, išsikalbėdavom taip atvirai, kad net gimdavo scenos, atsirasdavo temos. Kiek vakarų, kiek naktų prabūta, prakalbėta. Ypač tuo laikotarpiu, kai kūrėsi Mažasis teatras. O dabar viskas kitaip. Prieš kokius šešerius metus suvaidinau premjeriniame spektaklyje. Tą vakarą atsinešiau sūrio, pora butelių vyno, planavau, kaip su kolegom pabūsim... Nusimaudęs atėjau į grimo kambarį - nieko nėra, nueinu į teatro kavinę - ir ten nieko. Klausiu pas budintį: „Kur visi?“ - „Visi išėjo“, - sako jis. Ir tada mane persmelkė mintis - čia jau ne teatro sala. Gyvas bendravimas išeina, traukiasi. Ir šito pasiilgstu. Pasikeitė laikai. Vieni kolegos po spektaklio lekia kokį vakarą vesti, kiti - negali pasėdėti, nes „su mašinom“. Tretiems - nereikia. Neseniai keletas aktorių susirinkom pas Tuminą sodyboj - pabuvom, pavakarojom kaip senais laikais. Vėl aplankė kažkoks bendrystės jausmas. Pati matai, kokia atmosfera aplanko teatrą kai nors vienai dienai grįžta Tuminas. Teatro kasdienybėje nutinka šventė, vyksta teatras teatre. Viskas priklauso nuo žmonių. Nuo žmogaus.
Kaip manote, ar „Belaukiant Godo“ nėra apie Vilniaus mažąjį? Ar Godo tai nėra Rimas Tuminas, kurio Jūs, visi kurie kūrėte ir tebekuriate teatrą, laukiate?
Kol lauki, tol esi gyvas. Pats laukimas ir yra tas didysis išgyvenimas. O laukdamas visko prisigalvoji - gal sugrįš ne tik Rimas Tuminas, kuris sukūrė mūsų teatrą, bet ir mus. Galbūt sugrįš ne tik jo spektakliai, bet ir ta dvasia, tie pasisėdėjimai. Išgersime vyno, o paskui pakėlę akis į dangų sau pasakysime: „O, net žvaigždės matos kitaip!“
