Darius Krapikas - apdovanojimais įvertintas Kauno valstybinio lėlių teatro aktorius, profesionalus smuikininkas, Kauno miesto simfoninio orkestro koncertmeisteris. Tai ne tik kūrybingos sielos, bet ir labai nuoširdi, draugiška bei jaunatviška asmenybė.
50 metų sukaktį švenčiantis kūrėjas dalijasi mintimis apie prabėgusį gyvenimo etapą, sukauptą patirtį bei turtingą muzikos ir teatro santykį.
- Kokių minčių ir jausmų lydimas pasitikote jubiliejų? Ar norėtumėte ką nors keisti šiame nueitame gyvenimo etape?
- Labiausiai galiu pasidžiaugti, kad turiu šalia artimiausius žmones - žmoną Danutę ir dvi dukras Gabrielę bei Mariją, su kuriomis galiu dalytis savo džiaugsmais, o kartais ir rūpesčiais. Ypatingų minčių apie prabėgusius kūrybinius metus lyg ir nėra. Žinoma, sugroti tūkstančiai koncertų, suvaidinta ne mažiau spektaklių, garbė ir malonumas dalyvauti kūrybiniame procese su aukščiausios klasės menininkais, atlikėjais. O kur dar atskiras smagių prisiminimų katalogas iš gastrolių po skersai ir išilgai išmaišytą Europą.
Į praeitį žiūriu kaip į neišvengiamybę ir apie praeitą gyvenimo etapą negalvoju, kas būtų buvę, jeigu... O pasaulį keičia jauni žmonės. Meno pasaulį. Ir tai labai gerai. Visur, kur matau kokių nors permainų (kalbu apie kūrybinius procesus teatruose ar muzikinėse įstaigose), už jų dažniausiai slypi jauni žmonės, manantys, kad gali pakeisti sustabarėjusius dalykus. Ir jie iš tikrųjų teisūs, nes turi norą ir užsidegimą bei jėgų užsibrėžtam tikslui pasiekti. Aišku neprošal, jei ambicijos neviršija išmanymo ir kompetencijos. Tačiau laikas bėga ir ateina kiti jauni žmonės ir vėl ką nors keičia. Tai nesibaigiantis ciklas.
Apie pasiekimus... Esu Kauno miesto simfoninio orkestro koncertmeisteris. Aktorius, ne kartą pelnęs geriausio Metų vyriško vaidmens apdovanojimus Kauno valstybiniame lėlių teatre. Kai pagalvoji, malonu. Bet... Šalia šių pareigybių ir veiklų turiu dar vieną gyvenimą - mėgstu pažvejoti, smagu ir malkas pakapoti, mėgstu būti su šeima, keliauti, pabūti vienumoje. Maža dar kas. Man gyvenimas yra pilnas tada, kai užpildytas daugeliu dalykų, tada tai ir yra pilnatvė. O pasiekimai profesinėje veikloje neatsiejami nuo nuolatinio rūpinimosi savo specialybe, amatu, santykiais su kolegomis ir pateisinimu savo pavyzdžiu.
- O jūs savo metu, kai jaunas atėjote į meno pasaulį, ar taip pat norėjote ką nors keisti?
- Kalbant konkrečiai apie Lėlių teatrą, kai atėjau čia dirbti buvo tikrai nemažai senbuvių. Kadangi aš nesu profesionalus aktorius, nes nebaigiau aktorinio, tai nesakau, kad viskas, ką perėmiau, ko mane išmokė, buvo (žvelgiant šių dienų akimis) reikalinga, bet vis dėlto iš jų gavau didžiulę pamoką. Ir tik po to, kai jau gauni žinių, pats padaręs kai kurias išvadas save imi formuoti kaip aktorių. Tuomet buvome keturi jauni žmonės, atėję į teatrą, ir vienu metu teatras tikrai smarkiai atjaunėjo. Smagių dalykų yra ir dabar, bet kai tu esi jaunas, į viską žiūri su dideliu entuziazmu. Patirtis ir jaunystė viena kitą labai papildo.
- Kaip neturėdamas aktoriaus diplomo patekote į Kauno valstybinį lėlių teatrą? Čia dirbate nuo 1995 m.
- Turėjau labai gerą draugą aktorių a.a. Valdį Aleksaitį. Mudu buvome pažįstami iš seniau. Net grojome kartu grupėje "Trintos žvaigždės". Ir tiesiog vieną dieną pamačiau skelbimą, beje, kaip tik "Kauno dienoje", kad skelbiamas konkursas aktoriaus darbo vietai Lėlių teatre užimti. Aš visoje toje istorijoje iki šiol matau intrigą, gerąja prasme. Teatras magiškas dalykas. Tada susitikome su Valdžiu ir paklausiau jo: "Tu mane pažįsti, kaip tu manai, ar aš galėčiau pabandyti ateiti kokiai peržiūrai?" Jis atsakė: "Kodėl gi ne, pabandyk." Ir pabandžiau. Buvo juokingų dalykų, susijusių su mano pasirodymu. Pamenu, reikėjo pasakyti mintinai pasakėčią. Buvo taip, kad visa mano šeima jau mintinai mokėjo tą pasakėčią, nes aš garsiai namuose ją mokiausi, o aš vis dar jos nemokėjau. Ir galų gale suklydau ją besakydamas. Bet mane priėmė. Ir jeigu ten dirbu nuo 1995 m., ir, kaip man atrodo, sutariu su kolektyvu, regis, esu savo vietoje.
- O kaip jums tada sekėsi valdyti lėles, apie tai nieko nežinant?
- Buvo sunku. Buvo senbuviai, kurie rengdavo lėlių valdymo pamokas. Spektaklio pastatymas lėlių teatre paprastai trunka apie mėnesį, tai turint dvi repeticijas per dieną po tris keturias valandas, tikrai per tą mėnesį yra pakankamai laiko įvaldyti svarbiausius techninius dalykus.
- Nemažai žmonių, apmąstydami savo svarbiausius įvykius gyvenime, pastebi, jog juos lydėjo sutapimai, tarytum palytėti likimo rankos. Ar jūs tai galėtumėte pasakyti ir apie save?
- Startas prasideda nuo vaikystės, tad jokių sutapimų negali būti, nes tiesiog tėvai daug ką nusprendžia. Nebuvo taip, kad vaikas klykia iš noro groti pamatęs instrumentą. Ne, nieko panašaus man nebuvo. Mano šeimoje mylinčių muziką ir grojančių buvo apstu. Tėtis, niekur nesimokęs muzikos, puikiausiai grojo fortepijonu, gitara, trimitu. O a.a. mama baigusi J.Gruodžio konservatoriją fortepijono specialybę. Tad leido mane į J.Naujalio muzikos mokyklą. Buvo taip, kad aš pritingėjau mokytis ir išdykęs buvau. Paskui įvyko lūžis ir 8-oje klasėje per konsultacijas Vilniuje pas smuiko mokytoją K.Kristapavičių, kuris ir įkvėpė man susidomėjimą bei ryžtą siekti daugiau ir meilę smuikui. O toliau kažkokių netikėtų posūkių po mokyklos kaip ir nebuvo: tuometė Vilniaus konservatorija, po kelerių metų - orkestrinio darbo įgūdžių pradžia Kauno muzikiniame teatre, startas filharmonijoje, kai įsikūrė Kauno kamerinis orkestras. Paskui po penkerių metų buvo tas žymusis konkursas į Kauno valstybinį lėlių teatrą. Ir čia galėčiau pasakyti, kad tai tikrai buvo tas įvykis, iki šiol man pačiam netikėtas. Tai, kas susiję su muzika, viskas atrodo tvarkinga, o čia buvo įdomu, intriga, besitęsianti iki šiol.
- Ar kažkuo skiriasi santykis su žiūrovu jums dirbant aktoriumi ir muzikantu?
- Galima būtų išskirti kelis skirtumus. Pirmas skirtumas tas, kad suaugę žmonės ateina į koncertą žinodami, ko tikisi, kokį rezultatą gaus, o į lėlių teatrą ateina tas mažas žmogelis, nežinodamas, ką gaus. Ir dar vienas skirtumas tas, kad filharmonijoje ar kažkur kitur klausantis muzikos, neįprasta reikšti emocijų, o tiesiog atsidėkoti plojimais, kartais ovacijomis. O lėlių teatre vyksta visiškai betarpiškas kontaktas su žiūrovu. Ir jis būna labai įvairus. Vaikai yra labai skirtingi ir skirtingai reiškia emocijas, tad tiesiog būti tame vyksme tuo momentu labai įdomu. Tai kaip džiazas. Improvizacija. Čia pat su žiūrovu dalytis emocijomis. Priklausomai nuo to, ką tu gauni ir ką pats siunti. Toks betarpiškas apsikeitimas. To nėra muzikinėje scenoje, kai groji, ir jau atsakymas tau ateina vėliau. Ten yra kitaip - atliekant kūrinį vyksta emocinis apsikeitimas tarp orkestro muzikantų, dirigento, o klausytojai kaupia atsakymą koncerto pabaigai.
- Spektaklis "Kelionė saulės link" liudija, jog teatrą ir muziką suliejote į itin darnią visumą. O ar nebuvo tokių momentų, kai šios dvi sritys tarpusavyje jungėsi nelabai harmoningai?
- Ne, tai neįmanoma. Aš labai mėgstu džiazą. Visokį. Tad, paišdykauti smuiku linksmomis melodijomis ar iliustruoti keistais garsais žaidybines situacijas lėlių teatro scenoje - vienas malonumas. O profesionalioje muzikos scenoje, dozuoto teatrališkumo, sceniškumo, laikysenos, manau turi mokėti ir orkestrantai, ne tik solistai. Juk koncertas - tai kažkuria prasme kartu ir reginys.
- O kaip vertinate lietuviškąjį lėlių teatrą?
- Kai atėjau į Kauno valstybinį lėlių teatrą, tas metas man kelia labai gerus prisiminimus, nes repertuare buvo nemažai marionetinių spektaklių. Turėdavai įdėti daug triūso, kad daugybės virvelių valdoma lėlė atgytų. Gal aš ir kiek sentimentaliai kalbu, pabrėždamas, kad buvo, o šiandien jau nėra tokio teatro. Yra kitų gražių dalykų ir sprendimų. Įvertinti lietuviškąjį lėlių teatrą turbūt įdomiausia būtų platesniu kontekstu. Tarptautiniu. Kai nuvažiuoji į kokį festivalį, pamatai vienur kitur kažkokį blyksnį, kažką nauja, netikėta, modernaus, nematyta. Semiesi, lygini. Bet kas dažnai atsitinka? Kai pamatai ir bandai tą idėją perkelti namuose, jau būna per vėlu. Viskas lyg puiku, o atradimo džiaugsmo stinga. O klonuoti - kur kas lengviau. Tai vienam, tai kitam lėlių teatre vis sublizga jaunieji režisieriai. Šio potencialo tikrai yra ir tai puiku. O kartu kokia tai savotiška rizika (sėkmei garantuoti dažnai reikalingi nenumatomi sutapimai) suteikti sceną nežinomam ar dar netituluotam režisieriui ir gauti visus lūkesčius pranokstantį rezultatą! Kas nerizikuoja... Tačiau negali viskas būti sektis. Yra kažkokia sinusoidė: tai pikas, tai nusileidimas - tai normalu. Visa tai ir sudaro teatro repertuarą. Aš čia išvedžioju kažką, bet tiesą sakant, prisipažinsiu, - po festivalius mažai važinėju.
- Ar jaunajam žiūrovui šiandien pakankamai įdomus lėlių teatras?
- Man atrodo, kad jis šiandien kitoks nei anksčiau. Dėl to, kad yra persisotinimas, tiek informacinis, tiek daiktinis. Ko gi jie neturi?! Pastebėjau skirtumą tarp miesto vaiko ir rajono. Ten, rajone, smalsumas kur kas didesnis ir dėl to labai smagu. Teatras tam ir reikalingas, kad išlaisvintų vaiko fantaziją, padėtų išsivaduoti iš baimių, atrastų netikėtų sprendimų. O namuose reikalinga knyga. Aš pats dabar skaitau gerokai mažiau, negu kažkada anksčiau skaitydavau, ir dėl to nesu savimi patenkintas. Knyga turi lygiagretę su teatru. Tai yra tos fantazijos perkėlimas į kažkur kitur. Galbūt kai kas nesutampa, bet tuomet kažkas ir įvyksta galvos kompiuteryje.
