Kovo mėnesį pasaulį apėmusi koronaviruso pandemija neaplenkė ir Lietuvos - vieni pirmųjų savo veiklą, likus keletui dienų iki karantino paskelbimo, sustabdė šalies teatrai. Šitoks sustojimas vieniems tapo ilgai lauktomis atostogomis, o kitiems - nežinomybės ir nerimą keliančių klausimų, kaip ir iš ko gyventi, kupinu metu. Galima numanyti, kad pandemija stipriai paveikė aktorius - buvo atšaukta gausybė spektaklių, renginių, filmavimų ir kitų veiklų. Siekdama išsiaiškinti, kaip atrodė laisvai samdomo aktoriaus kasdienybė karantino laikotarpiu, pakalbinau jaunosios kartos aktorę Kamilę Petruškevičiūtę.
Kaip atrodė tavo įprasta dienotvarkė prieš prasidedant karantinui? Ar repetavai vaidmenis naujuose spektakliuose?
Tuo metu darbas vyko repertuariniuose spektakliuose, naujų vaidmenų nerepetavau, - tik ką buvo įvykusios pora premjerų. Vienos iš jų nė nebespėjome parodyti - turėjome ją rodyti kaip tik tą dieną, kada ir prasidėjo renginių atšaukimas. Pats karantinas dar nebuvo prasidėjęs, bet savivaldybė jau uždraudė renginius. Kaip tik tuo metu Valstybiniame jaunimo teatre turėjome rodyti „Balkoną“ - su kolegomis jau sėdėjome nusigrimavę, regis, žinodami, kad greičiausiai nieko nebus. Buvome teisūs - spektaklis buvo atšauktas likus porai valandų iki išėjimo į sceną. Iš tiesų, turėjau vaidinti nemažai spektaklių, bet viskas labai greitai buvo atšaukta.
Sugrįžkime prie to momento, kai buvo paskelbta, kad renginiai turi būti atšaukti. Kaip priėmei šią informaciją?
Tuo metu, turbūt kaip ir daugelį kitų, mane apėmė lengva panika, nes tikrai nebuvo aišku, kas vyksta. Bet, tiesą sakant, tam iš dalies ruošiausi, mat buvo galima nujausti, kad taip atsitiks - virusas nepaliaujamai keliavo ir tebekeliauja po pasaulį. Jis artėjo Lietuvos link ir reikėjo susitaikyti su mintimi, jog pabėgti nepavyks. Ta panika buvo labiau susijusi su pačiu virusu: koks jis, kaip juo galima užsikrėsti ar užkrėsti kitą - tai visiškai nepažinus dalykas. Tuo metu nė negalvojau apie tai, kad bus atšaukti spektakliai, darbas tapo antraeile mintimi - jeigu reikia, tai reikia, juk šis sustojimas yra viso pasaulio reikalas. Iki tol labai daug dirbau ir be proto norėjau atostogų, svarsčiau, kad galbūt metas pasidaryti laisvą savaitgalį, nuvažiuoti kad ir į Klaipėdą ir ramiai pabūti vienai, atsipalaiduoti. Prie panikos prisidėjo ir šiokia tokia atgaiva, nes atsirado reali galimybė susiorganizuoti tas lauktas atostogas. Bet vėliau vėl sugrįžo panika, kadangi jau teko pradėti gyventi iš savo mokesčiams skirtų pinigų, o kada visa tai baigsis buvo neaišku.
Tu nepriklausai valstybinio teatro trupei. Kaip manai, ar pandemijos akivaizdoje tie, kurie turi etatus valstybiniuose teatruose, įgijo pranašumą prieš laisvai samdomus aktorius?
Pranašumas šiame kontekste greičiausiai tik finansinis, kadangi etatas garantuoja bent minimalų mėnesinį atlyginimą. Galbūt dar tai, kad valstybiniame teatre suplanuoti spektakliai, žinai, kad galiausiai jie vis tiek įvyks, taip pat turi vietą, į kurią tikrai žinai, kad galėsi grįžti ir repetuoti, užsiimti aktorine treniruote. Kai esi laisvai samdomas, tu nieko nežinai - nežinai, bus kažkas naujo, ar nebus, bus rodomas spektaklis, ar jau nebe.
Buvo atšaukti visi darbai, iki pandemijos suplanuoti spektakliai - atsirado laiko atostogoms. Kaip atrodė tavo įprasta karantininė diena jau pasibaigus atokvėpiui?
Iš pradžių labai daug ilsėjausi, mėgavausi poilsiu, išvažiavau į mišką, po kurį kiekvieną dieną vaikščiojau, stebėjau gamtą ir man buvo labai gera. Ir, tiesą sakant, kurį laiką net nesinorėjo kažko kurti. Vėliau pradėjau jausti nieko neveikimo „absurdą“: pradėjau kurti visokius vaizdo klipus, kuriuos kėliau į facebooką. Iš tiesų, užsiiminėjau nesąmonėmis. Daug kas žiūrėjo filmus, spektaklius, skaitė, žinoma, aš irgi bandžiau tai daryti. Ir dar aš pradėjau kurti muziką. Turiu muzikos kūrimo programą ir vis norėjau ją išbandyti - štai ir pasitaikė galimybė pasimokyti su ja dirbti. Toks atradimų sau laikotarpis. Žinoma, pradėjau galvoti apie teatrą, jog reikėtų kažką sugalvoti šiomis aplinkybėmis, virtualiai, internete, bet man siaubingai imdavo svirti rankos, nes tikrai sunku, kai nėra gyvo ryšio. Vis dėlto teatro esmė yra gyvybė ir energija. Kai prasidėjo paraiškų teikimai stipendijoms, galvojau, gal reikėtų pabandyti, tačiau po maždaug dviejų savaičių galvojimo, bandymo išspausti kažkokią mintį, nepavyko apčiuopti, ką galėčiau nuveikti. Barai, klubai atsidarė, o aš, atrodo, vis dar nieko neveikiau. Apėmė pyktis, kad negaliu veikti, negaliu dirbti savo darbo. Būdamas aktoriumi neprivalai kažko sugalvoti: taip, esi ir kūrėjas, bet dažniausiai būni atlikėjas. Kartais aktoriaus profesijoje būna etapų, kai reikia tiesiog padirbti, įeiti į kažkokį darbą, kad vėl atgimtų fantazija ir noras kurti. Dar buvo kilusi mintis, kad galbūt reikėtų stoti į kino režisūros magistrantūrą, kadangi labai susidomėjau šia sritimi.
Na, negalima sakyti, kad nieko neveikei. Štai, žinau, kad filmavaisi studentiškuose filmuose. Kaip patekai į filmavimus?
Šitai buvo sutarta dar iki karantino. Savo filme nusifilmuoti pakvietė Petras Kuneika, kuris irgi, beje, aktorius, dabar baigė kino režisūros magistro studijas. Man patiko jo filmo idėja. Sutikau turbūt ir iš didelio noro, nes netenka dažnai filmuotis lietuviškame kine - mūsų, aktorių, daug, o kinas vėlgi atskira kryptis. Teatre gali dažnai „apgauti“, yra daugiau erdvės fantazijai. Teatre gali sumanyti, kad Džuljeta yra ne maža smulki mergaitė, o kaip tik priešprieša tam įvaizdžiui, kadangi yra daug būdų paaiškinimui, iliuzijos plėtojimui. O kine, kadangi visko daug ir per trumpą laiką reikia paaiškinti naują tikrovę, turbūt per sunku eksperimentuoti su aktoriais. Todėl daug kam yra sunku patekti į kiną, o kai atsiranda galimybė - eini. Man nėra svarbu, ar tai studentiškas darbas, ar profesionalus.
Taigi karantino metu atradai dvi aistras: kiną ir muziką. Ar tebemuzikuoji, ar vis dar plėtoji mintis kažką toliau veikti kino srityje?
Aš visada muzikuodavau, turiu šiokį tokį supratimą apie muziką. Daugiau laiko užsiėmiau programos mokymusi, tai elektroninė programa, kurią reikia įvaldyti, kone spręsti kaip rebusus. Mokymąsi tęsiu. Nežinau, ar tai išsiplėtos. O kinas... Tiesiog taip nutiko, kad nebespėjau į stojamuosius egzaminus, nes reikėjo greitai apsispręsti, o aš ilgai ir nuobodžiai galvojau. Gal išsigandau, nes atrodo, kad galvoje turiu per mažai košės, susijusios su kinu, reikėtų dar pasidomėti, pažiūrėti daugiau filmų. Ilgą laiką labai nemėgau kino, nežinau, kodėl. Būdavo labai sunku žiūrėti filmus. Jei kažkas iš dėstytojų liepdavo pažiūrėti - žiūrėdavau tik dėl to, kad reikia. Lūžis įvyko tada, kai pradėjau daug žiūrėti, ėmiau stebėti dalykus iš techninės perspektyvos. Akademijoje, pamenu, davė knygą apie kino kalbos gramatiką, kurioje, nors senovine kalba, bet labai aiškiai aprašyti kino pagrindai. Tuomet „užkibau“, siunčiausi elektronines knygas, pradėjau eiti į kino teatrus, net turėjau tradiciją bent kartą per savaitę pažiūrėti filmą. Kai reikėjo bandyti stoti, turbūt nesijaučiau iki galo „pasikausčiusi“ - žinojau, kad reikės sukurti scenarijų ir tuo metu viskas galvoje išnyko, jaučiausi it baltas lapas. Kažkur išnyko ir pati drąsa - daug svajonių, daug norų, bet drąsos nebėra. Ir galbūt prie to prisidėjo karantinas. Iki tol buvau užsidegusi - drąsiai ėjau visur, o karantino laikotarpis taip nusodino, kad išnyko ta mano drąsa viskam.
Buvai užsiminusi, kad kėlei savo vaizdo klipus į socialinius tinklus. Kokių atgarsių sulaukei, kaip kilo ši mintis?
Sulaukiau reakcijų - žmonės juokėsi iš to laikotarpio absurdo, kuris kilo iš neturėjimo ką veikti, kai nėra kur padėti savo aktorinio ego: nori pasireikšti, bet negali. Atsirado drąsos daryti nesąmones, yra dar nemažai vaizdo įrašų, kurie liko neįkelti, nepasiekė dienos šviesos. Kolegos irgi kūrė tokius klipus, manau, dėl tų pačių priežasčių: noro parodyti, kad niekur nedingo ir vis dar egzistuoja. Pati, atrodo, buvau nežinia kiek laiko dingusi, pagalvojau, kad tebūnie, įkelsiu, vis tiek po dviejų savaičių visi pamirš. Turbūt visas mano gyvenimas yra kūryba, teatras. Namie man be galo liūdna, jaučiuosi viena, apima visiškas beprasmybės jausmas, laukiu, kada bus galima išeiti į repeticijas, nes atrodo, kad tada jau pradedi gyventi. Taip ir kyla tokios savidokumentacijos idėjos.
Galiausiai beveik visi apribojimai buvo atšaukti. Kaip po gana ilgos pertraukos pavyko grįžti į darbus?
Labai lengvai, nerepetavau naujų spektaklių, iš karto grįžau prie jau kurį laiką vaidinamų. Pirmas spektaklis buvo „#beskambučio“, rodomas mokykloje, vaikams. Jautėsi, kad visi buvome pasiilgę teatro. Kadangi to spektaklio forma yra ganėtinai atvira, visi taškėmės, galbūt net per daug, buvo labai smagu, nes buvome prikaupę energijos. Taip pat buvo ir „Vestuvėse“, rodytose Vilniaus universiteto Didžiajame kieme. Supratau, kad egzistuoja žiūrovo energija, nes tau nesvarbu, kad žiūrovas su kauke - nuo jo sklinda energija, nereikia matyti veido. Visai lengvai įsivažiavau, nes buvau pasiilgusi scenos, nors kartu ir bijojau, kada prasidės repeticijos, kas bus, kai jautiesi atpratęs nuo kūrybos. Tik grįžus vaidinau spektaklius, kurie buvo sukurti jau seniau, kurie žinomi, nors pusę metų, atrodo, nieko juose nenuveikta, bet vis tiek jie yra įsėdę atmintyje ir aišku, ką daryti scenoje. O žengti naują žingsnį sunku, bet tai yra sunku visada. Kai aktoriai sako „jau gerai, einam „ant kojų“, tuomet pradeda ieškoti, ką čia dar galėtų išsiaiškinti, kad tik nereikėtų pradėti vaidinti. Taip vyksta visada, nežinau, ar kas pasikeitė.
Kaip manai, ar tas sustojimo, pauzės laikotarpis davė apskritai kokios naudos tau pačiai ar kitiems aktoriams?
Man asmeniškai davė. Turėjau laiko pagalvoti, apsvarstyti asmeninius, profesinius dalykus. Prisigalvojau visokių veiklų, svajonių, tikslų. Persvarsčiau savo požiūrį, gal ką blogai dariau ar neteisingai mąsčiau. Tai buvo toks ėjimo į save laikas, kai ėmiau analizuoti save, santykius su kitais žmonėmis. Atrodo, kad pavyko suprasti daug dalykų, bet tuo pačiu ir atrasti, kiek daug dar nesuprantu. Beveik visą laiką nebuvau Vilniuje, buvau išvykusi į gamtą, klausiausi, ką ši pasakys, kad ir kaip keistai tai skambėtų, stebėjau, kaip viskas atgimsta. Buvo įdomu su daugeliu žmonių susitikti po karantino, pabendrauti, matėsi, kad vieni kolegos pasidarė kažkokias išvadas, pasikeitė. Turbūt viskas priklauso nuo paties žmogaus.
Gali būti, kad visai netrukus teks sugrįžti prie skaitmenizuoto teatro. Minėjai, kad žiūrėjai spektaklių įrašus, transliacijas. Kaip manai, ką dar galima nuveikti pandemijos padiktuotomis aplinkybėmis, kad teatras būtų įdomus ir aktualus?
Skaitmeninius spektaklius žiūrėti yra sunku. Pirmiausia dėl to, kad jie yra labai blogai nufilmuoti. Jei būtų kitaip nufilmuoti, kaip kad filmas, su daug rakursų ir t. t., iš karto būtų įdomiau, tada jau būtų galima kelti klausimą, kurie dalykai turi poveikį, o kurie ne. Teatras kyla iš gyvo ryšio, jeigu jo netenki, turi būti kažkas kito, kas tai kompensuotų. Yra spektaklių, kurie ganėtinai buitiški arba dokumentiški - juos būtų galima transliuoti gyvai, kai aktoriai vaidina gamtoje ar kažkur kitur. Kad ir tos pačios „Vestuvės“ - manau, visai įmanoma tai padaryti. Žinoma, jokia medija, jokia gerai nufilmuota transliacija nepakeis paties teatro - nėra energijos ir atmosferos, kuri užsimezga tarp aktoriaus ir žiūrovo tik gyvo kontakto metu. Man pačiai, kaip aktorei, daug reiškia gyvas pasidalijimas energija tiek tarp partnerių, tiek su žiūrovais.
Kalbėjosi Laura Šimkutė
-----
Šis interviu yra publikacijų ciklo, skirto kultūros pokyčiams, susijusiems su COVID-19 pandemijos sukeltomis pasekmėmis, dalis. Interviu cikle kalbinami skirtingų scenos menų profesijų atstovai.
