„Niekada nesustoju, nuolatos esu apimta monologų, vis pagaunu save įklimpusią į pjesę. Bet maloniai įklimpusią, ne taip kaip aktoriai sapnuoja, kad užmiršta tekstą ar neranda įėjimo į sceną", sakė Viktorija Kuodytė, viena įdomiausių Lietuvos teatro aktorių. Jaunimo teatro premjeroje - Algirdo Latėno režisuotame Antono Čechovo „Vyšnių sode" - 43 metų V.Kuodytė vaidina pagrindinį Ranevskajos vaidmenį. Iš tos terpės - dauguma jos pastarojo meto monologų.
Apie poilsį ir nuodėmes
„Po „Vyšnių sodo" premjeros norėjosi pailsėti, pakeisti aplinką, pabūti su dukra. Pasirinkau Druskininkus. Šį mėnesį sugebėjome nuvažiuoti ten du kartus. Labai save tuo nustebinau. Nes tai jau beveik kaip A.Čechovas sakė: „Aš pats noriu gyventi tą gyvenimą, kuris man patinka, o ne žiūrėti, kaip kiti jį gyvena."
Net perskridau per Nemuną ant lyno. Lipau į keliolikos metrų aukščio medį ir pusiaukelėje staiga supratau, kad turbūt bijau aukščio. Taip pat supratau, kad atgal kelio nėra, tik į priekį. Kildama galvojau, kad kiekvienas laiptelis - už mano nuodėmes. Konkrečiai ir aiškiai.
Su šitokiais monologais pasiekiau aikštelę, kurioje reikėjo prisitvirtinti prie lyno, vadinasi, pati buvau atsakinga už savo saugumą. Tada žengi, skrendi ir pasieki nesvarumo būklę. Žengti tą žingsnį - visiškai nepatirtas dalykas.
Grįžimas - tuo pačiu būdu, tik dar reikia siūbuojančiu beždžionių tiltuku pereiti prie kito medžio ir ypatingai stipriai atsispirti, kad pasiektum savo krantą, nes ten lynas pritvirtintas aukščiau. Jei skridimo pagreitis neatneš tavęs iki finišo, turėsi virš bedugnės apsisukti ant lyno ir rankomis save sugrąžinti į aną krantą, po to vėl bandyti teisingai atsispirti. Labai gerai.
Druskininkuose matėme ir didžiulį žaltį, jis pravinguriavo pro pat kojas. Keista, gąsdinanti jo plastika. Kartu suvoki jį kaip lietuvių tautosakos šventą padarą. Iš tikrųjų baisu, nors supranti, kad žaltys nieko bloga nedaro. Kaip ir Dievas, nors jo bijome."
Apie jausmą pjesės autoriui
„Toliau skaitau A.Čechovą. Niekada iki šiol neturėjau tokio kontakto su jokiu kitu rašytoju. Mano studentas dalyvavo skaitovų konkurse Melichove, A.Čechovo memorialinėje sodyboje, ir atvežė dovanų jo mažytį portretą. Toks jausmas, kad pats A.Čechovas man jį perdavė. Nes jo laikais buvo tokia mada - menininkai vieni kitiems dovanodavo savo portretus su dedikacijomis.
Esu perskaičiusi nuostabią knygą, už kurią jaučiuosi be galo dėkinga režisieriui A.Latėnui - tai Donaldo Rayfieldo parašytas 800 puslapių „Antono Čechovo gyvenimas". Nežinau, ar galima pamilti žmogų, gyvenusį daugiau nei prieš šimtą metų, bet man taip atsitiko.
Laiškuose A.Čechovas analizuoja daugelį savo apsakymų ir pjeses, arba pasakoja, ką matęs ir kaip apie tai galvoja. Pacituosiu tik kai kurias frazes, kurios man įstrigo. Milane jis matė, kaip italai vaidino F.Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę". Grįžęs į Rusiją sakė: jūs, vaidinantys mužikai, niekada nesuprasite, kas yra tikroji aktorystė. Ne viename laiške jis aiškino, kad jo požiūriu yra vienetai aktorių, kurie supranta, kaip tai daryti, nes benefisinis vaidinimas jam žiauriai nepatiko. Tie išskirti monologai veidu į publiką ir būtinai sustabdžius veiksmą, kai aktorius pabrėžia: aš kalbu, aš! Galvoju, jeigu A.Čechovas matytų, kaip dabar jo pjesės vaidinamos, būtų visai patenkintas.
Didžiausias mano atradimas, nebūtinai teisingas, - kad „Vyšnių sodo" Ranevskaja yra pats A.Čechovas. Jis apie tai niekur nekalbėjo, bent tokio dalyko neskaičiau. Bet tai paskutinė jo pjesė, ir Ranevskajos linijoje daug temų, kurios leidžia taip galvoti. O juk jo pjesių moterys menkesnės, kvailesnės, banalesnės už vyrus. Kartu jis jas aukštino. Ranevskajos paveiksle beveik nematau ironijos moters prigimčiai.
Jos kostiumas A.Latėno spektaklyje primena kimono. Tai nėra laužta iš piršto, o pagrįsta istoriškai, nes ano meto madą veikė Rytai, ypatingai Japonija. Gal būtų tiksliau, jei kostiumas būtų abstraktesnis, ne tiek kimono, kiek apsiaustas. Tada jis daugiau pasakytų apie tos moters savijautą, jos daugiasluoksniškumą.
Be to, tai žmogus, kuris nedemonstruoja jausmų. O kas jos viduje, tik kartais išlenda. O gal tik aš žinau, kas ten yra. Tai irgi labai arti A.Čechovo, kokį jį pažinau skaitydama.
Kartu Ranevskaja - ir A.Čechovas - turi daug egoizmo, moka neprisileisti žmonių per arti. Iš A.Čechovo visi labai daug norėdavo. Kaip ir iš Ranevskajos. Pas A.Čechovą plaukė ir plaukė, bombarduodavo jį laiškais - giminaičiai, kiti, laukdami, kad jis išspręs jų problemas, moterys, reikalaudamos dėmesio".
Apie vėją ir vaikystę
„Portugalų rašytojas Fernando Pessoa gyveno panašiu laiku kaip A.Čechovas. Jis rašė: „Gyvenu taip, kaip man pučia į nugarą vėjas, kur pučia vėjas - ten ir einu". Ranevskajos ir A.Čechovo gyvenimas artimas tai frazei. Jie gyvena virš realybės. Kas juos veikia - gamta? Vėjas papučia į nugarą, ir jie meta vietą, prie kurios prisirišę, meta žmones, kurie gal prisirišę prie jų.
A.Čechovo Melichovas juk buvo parduotas už skolas. Jis pervažiavo į Jaltą ir pirmiausia prisodino vyšnių. Kūrė gyvenimą nuo nulio. O dieną prieš mirtį sakė, kad pasveikęs važiuos į Rusijos-Japonijos karą, nes jam reikia fiksuoti, kas ten vyksta, būti metraštininku.
Ranevskaja sako: aš ir dabar jaučiuosi kaip vaikas, o gal aš sapnuoju. Tai gali pasakyti tik labai jausmingas žmogus. Esi kaip vaikas, vadinasi, viduje kažkas labai švaraus, niekas nesugriauta. Arba kita Ranevskajos frazė: kiekvieną rytą šalia manęs atsibusdavo laimė. Kas tai yra? Matydama savo atsibundančią dukrą, aš pati jaučiu tai jos akyse. Vaikai visada atsibunda laimingi, nepaisant to, kas vyko dieną prieš tai. Ir aš suprantu, kad pati buvau tokia. O Ranevskaja ir išliko tokia.
Pagal R.Pessoa žmonės turi du gyvenimus, tikrasis - tas, kurį susikūrėme vaikystėje, kuriame net suaugusieji turėjo teisę statyti svajonių pilis, o netikrasis yra tas, kurį gyvename su kitais žmonėmis. Tas gyvenimas yra naudingas ir praktiškas, jis baigsis su karsto lenta. Tikrajame gyvenime, rašė R.Pessoa, mes esame tokie, kokie esame.
Tada supranti, kad yra nesunaikinamų dalykų. Ir vyšnių sodo neįmanoma iškirsti, nes jis tavyje.
O iš tikrųjų, kas yra vyšnių sodas? Jos dabar žydi. Kai pradės žydėti kriaušės ir obelys, vyšnių žiedai jau bus nupūsti. Vadinasi, ta akimirka labai trumpa. Kaip ir vaikystė, kaip ir visas mūsų gyvenimas. Tai prie ko mes prisirišame?"
Apie šermukšnį ir ievą
„Mačiau, kaip netoli mūsų namų nupjovė nuostabaus grožio šermukšnį. Pasikeitė sklypo šeimininkai, nugriovė seną namą. Tas medelis turbūt trukdytų įvažiuoti į būsimą garažą.
Kuo aš čia dėta? Ne mano medis, ne mano kiemas, bet išgyvenau baisų sukrėtimą.
Neseniai Muzikos ir teatro akademijos kieme nupjovė ievą, kurią prieš dešimt metų pasodino Gintaras Varnas su savo pirmuoju kursu: Ainiu Storpirščiu, Marium Repšiu, Elze Gudavičiūte. Ne tik nupjovė, bet ir visas šaknis išrovė, supjaustė ir išvežė.
Koks motyvas? Užstojo šviesą. Ieva augo priešais langelį storomis grotomis, langelis - iš koridoriaus, kur niekas nebūna. Ir dar yra žmonių, kurie klausia: o ar jie turėjo leidimą medžiui sodinti? O ar jie žino, kiek lapų moteriškėms tekdavo rudenį grėbti?
Man patinka A.Čechovo požiūris: „Medžius reikia sodinti ne dėl to, kad tai naudinga, o dėl to, kad smagu."
Apie praradimo kvapą
„Su „Knygos teatru" sukūrėme spektaklį pagal Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly", vaidiname jį daugiausiai dvaruose. Daugumos dvarų lemtis - tapti viešbučiais, restoranais, salėmis pobūviams. Išskyrus Gelgaudiškių dvarą, kur matai tikras spalvas ir medžiagas, o ne pigią ir neskoningą restauraciją.
Dvarai kadaise buvo kultūros židiniai. Gelgaudiškių dvare išsaugota aristokratų dvasia. Ten vyksta koncertai, spektakliai. Dvaras įsileidžia ir mažus būrelius žmonių, kurie nori ten švęsti gimtadienius, bet jie pirmiausia susipažįsta su dvaro istorija, dalyvauja ekskursijoje po apylinkes poros kilometrų spinduliu. Tik tada leidžiama užlipti į bokštą išgerti po taurę. Tokia gimtadienio programa.
Kiti dvarai prigrūsti baldų, neva senovinių, o iš tiesų - iš supirktuvių. Kiekvienas kambarys lyg mini baldų salonas. Ten bet kas gali sėdėti, voliotis. Aplinka nuostabi, o kvepia praradimu."
Apie du koridorius
„Lieku XX amžiaus žmogus ir noriu, kad man rašytų ne elektroninius, o tikrus laiškus. Nueinu į kioską nusipirkti laikraščio ir nebesusiduriu su žmogaus akimis, nes tas žmogus pirmiausia lenda į kompiuterį, kad suvestų tavo poreikius į sistemą.
Nepriklausau jokiam teatrui, nes teatras irgi yra sistema, o sistemoje reikia dėl savęs kovoti. Išeisiu iš Akademijos, nes jeigu turime nors kokią galimybę rinktis, tai renkuosi nebūti sistemoje. Septintus metus dėstau ir nutariau išeiti, nes nesu kovotoja. O kovoti reikia dėl visko: dėl studentų, dėl geresnių sąlygų jiems mokytis, nepamirštant ir savęs.
Padariau vieną bandymą su savimi, paveikta A.Čechovo apsakymo apie inteligentą, kuris nutarė įsidarbinti dažytoju. Dažė jis stogus ir jam patiko matyti, kaip palaipsniui jo darbas keičia aplinką. Perskaičiau, nutariau, kad reikia išeiti iš Akademijos, bet prieš tai - susirasti darbą. Pradėjau skaityti skelbimus. O ką aš moku? Turbūt tiks aptarnavimo sritis: valytoja. Suradau visai nieko skelbimą, nuėjau susitikti su darbdaviais.
Tai buvo policijos nuovada, du aukštai koridorių, keturi tualetai ir visi kabinetai. Darbas kasdien nuo 6 iki 10 val. ryto. Gerai, nes visos repeticijos ir spektakliai vakare. Atlyginimas panašus į tą, kurį gaunu Akademijoje už kūrybinį pedagoginį darbą. Aš tikrai būčiau pradėjusi dirbti. Tik tuo metu buvo ir „Vyšnių sodo" repeticijos, ir mano studentų kursas dar nebaigęs Akademijos, negalėjau jų palikti. Krūvis būtų per didelis.
Tačiau intriga pažvelgti į save kitaip liko stipri. Džiaugiuosi savo tokiu žingsniu, nes supratau, kad tikrai galiu eiti ir dirbti tą darbą. Bet vaidinti seriale negalėčiau."
Vaidino su savo mokytoju
Viktorija Kuodytė - Algirdo Latėno mokinė, 1994 m. baigusi jo vadovaujamą aktorių kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dar studijuodama V.Kuodytė debiutavo scenoje, vaidino Laurą drauge su savo mokytoju A.Latėnu-Don Chuanu Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras" pagal Aleksandro Puškino „Mažąsias tragedijas".
Trys V.Kuodytės vaidmenys įvertinti aukščiausiu tuo metu Lietuvoje teatro apdovanojimu - „Kristoforu". Tai du darbai E.Nekrošiaus spektakliuose - Ofelija „Hamlete" ir Laumė „Makbete", trečiasis „Kristoforas" - už Portiją Koglen Gintaro Varno režisuotoje M.Carr pjesėje „Portija Koglen" Kauno dramos teatre.
V.Kuodytė sukūrė vaidmenų E.Nekrošiaus, G.Varno, Jono Vaitkaus, Dainiaus Kazlausko spektakliuose. Šiuo metu vaidina Ledi Makbet A.Latėno to paties pavadinimo spektaklyje Jaunimo teatre, Nacionalinio dramos teatro spektakliuose „Muzika 2", G.Varno režisuotose „Bakchantėse", J.Vaitkaus režisuotame „Atžalyne".
Aktorė vaidino filmuose „Sūrininkas" (AXX programa), „Perpetuum mobile" (režisierius V.Navasaitis), „Balkonas" (režisierė G.Beinoriūtė), „Tyli naktis" (režisierius M.Martinsonas).
