Aušra Pilaitienė
„Nemėgstu didelių salių. Atrodo, kad vaidini sau, o žiūrovai sėdi sau", - prieš Klaipėdos dramos teatro gastroles sostinėje kalbėjo aktorė Regina Šaltenytė.
Nacionaliniame dramos teatre trečiadienį ir ketvirtadienį žiūrovai išvys du klaipėdiečių spektaklius - Neilo Simono „Saugokite Florą" ir Augusto Strindbergo „Šmėklų sonatą". Abiejuose vaidina 56 metų R.Šaltenytė.
- Kaip jūs manote, kokių minčių vedami žiūrovai ateis į jūsų spektaklius? - „Lietuvos rytas" paklausė R.Šaltenytės.
- Vieniems gal bus įdomu, koks dabar tas Klaipėdos teatras, penkerius metus gyvenantis be savo namų. Manau, bus smalsuolių, kuriuos domins, ką sukūrė režisieriai Arvydas Lebeliūnas ir Gintaras Varnas.
Abu pastatymai labai skirtingi. A.Lebeliūno „Saugokite Florą" - komedija apie nenugalimą moteriškumą. G.Varno „Šmėklų sonata" netaps poilsiu po darbo dienos - jame teks atidžiai klausytis, mąstyti.
- „Šmėklų sonata" Klaipėdoje rodoma intymioje erdvėje - žiūrovai sėdi ne Žvejų rūmų salėje, o scenoje, visai šalia aktorių. Daugeliui šis sumanymas patiko. O kaip jaučiasi aktoriai?
- Nemačiau spektaklio iš šalies, bet žiūrovams, aišku, įdomiau sėdėti šalia, o ne nelabai jaukioje ir nelabai šiltoje salėje.
Tai išbandymas, atsakingas, bet labai įdomus. Tuomet iš tikrųjų žinai, kiek esi tvirtas diskutuodamas su žiūrovu. Jauniems aktoriams tai gal ir savotiškas egzaminas, bet ne jame pagrindinį vaidmenį sukūrusiam Vytautui Paukštei.
- Jums teatre tenka patirti antrąjį etapą be namų. 1983 metais uždarius teatrą remontuoti teko būti kampininkais septynerius metus. Dabar teatras vėl rekonstruojamas jau penkti metai.
- Neskaičiuoju tų metų. Atrodo, kad neturime savo stogo amžinybę. Tokia situacija veikia, gal mažiau lieka kūrybiškumo. Pirmasis uždarymas bent man buvo kitoks. Buvome jauni, kupini tikėjimo, tunelio gale šviesa buvo ryškesnė.
- O dabar šviesos nebematyti?
- Jei atvirai - liūdnoka. Mūsų trupė jau kitokia. Ir jaunimas kitoks, ir laikas kitoks, nebėra tiek kantrybės. Kai nėra kur dirbti, sunkiau pasikviesti žinomų režisierių. Taigi ta šviesa nebe tokia ryški.
- Tačiau vaidmenų trūkumu skųstis negalėtumėte?
- Galėčiau. Aišku, tai ir humoras, ir dalis karčios tiesos. Vaidmenis skaičiuoju tik tuomet, kai reikia užpildyti kokią anketą. Vien pagrindinių - apie pusšimtį.
Bet juk žmogus nepasotinamas. Jauti greitai bėgantį laiką, susimąstai - tavo darbinė forma šiandien, ačiū Dievui, nebloga, o rytoj gali būti visaip. Aktoriui ir prekinė išvaizda labai svarbi.
- Bet jūs atrodote puikiai!
- Ir vidinė būsena turi būti puiki. Išoriškai gali šiek tiek apgauti aplinkinius. Kai dirbi, viskas gerai, tačiau bet kokia pauzė - minusas.
- Jūsų nematyti lietuviškuose serialuose ir reklamose. Ar esate nusistačiusi prieš tai?
- Šiek tiek. Jei būtų įdomus serialo scenarijus, neatsisakyčiau. Bet kai paklausai, kokiais tempais ten dirbama! Tiesa, tai suteikia šiokios tokios naujos patirties, gal gali užsidirbti ir skalsesnei duonai.
- Tada žiūrovai geriau pažįsta. Ir kritikai dažniau pastebi. Gal ir įvertinimų būtų daugiau. Ar nesigailite, kad kažkada palikote gimtąjį Vilnių. Gal planuojate grįžti?
- Kai galėjau grįžti į Vilnių, nenorėjau - buvo kitoks laikas, kitaip mąstėme. Tuomet negalėjai lakstyti iš vieno teatro į kitą dėl vieno vaidmens. Be to, aš labai daug įdomaus darbo turėjau Klaipėdoje.
Jei būčiau jauna, ko gero, važiuočiau - ten daugiau galimybių. Bet man nepriimtina šmėžuoti, kad tik būčiau matoma. Manau, jeigu bus už ką, pastebės ir Klaipėdoje.
Buvo ir tokių smagių akimirkų - Auksiniam scenos kryžiui nominuoti du antraplaniai vaidmenys - A.Strindbergo „Kelyje į Damaską" ir E.E.Schmitto „Jausmų tektonikoje".
Nesinori išduoti Klaipėdos. Tikiuosi sulaukti laikų, kai viskas bus kaip seniau - gera trupė, jaukus, gundantis teatras, pritraukiantis įdomių režisierių.
- Esate paklusni, patogi aktorė ar stengiatės įtikinti režisierių savąja vaidmens samprata?
- Nesu labai patogi, turiu savo matymą, bet visada stengiuosi įsiklausyti į režisierių. Bėgant metams įgyji daugiau tolerancijos. Savęs negali matyti iš šalies, imi kartotis, o režisierius įžvelgia ir pasiūlo kitokį aspektą - įdomesnį. Vaidmuo yra bendro darbo rezultatas.
- Jūsų vyras Igoris Reklaitis - taip pat Klaipėdos dramos teatro aktorius. Bet sūnūs nepasuko tėvų pėdomis.
- Jie su teatru neturi nieko bendra. Vienas gyvena Anglijoje. Jau esu laiminga močiutė - turiu anūkę ir anūką. Kitas Klaipėdoje. Jų darbai - žemiški, gyvena ne iliuzijų pasaulyje. Užtenka mūsų. Aktorystė - sunki profesija.
- Ką dar norėtumėte suvaidinti?
- Net sunku būtų pasakyti, kokio vaidmens norėčiau. Žinau viena - turi būti įdomu, turi jaudinti tema.
- Gal buvo vaidmenų, kurių atsisakėte?
- Nesu linkusi atsisakinėti. Randi naujų vaidmenų sąrašą lentoje - džiaugiesi arba ne. Tiesa, kartą visa mūsų trupė atsisakė repetuoti - neradome bendros kalbos su režisieriumi, išsiskyrė nuomonės. Supratome, kad neverta toliau dirbti, nes rezultatas bus dvasiškai išprievartautas.
- Kaip išlikti tokiai žaviai ir jaunatviškai?
- Nežinau, nesiimu nieko specialaus. Darbas, darbas ir dar kartą darbas. Jis neleidžia atsipalaiduoti, apsileisti.
Vilnietė tris dešimtmečius kuria Klaipėdoje
R.Šaltenytė gimė 1955 m. Vilniuje.
1977 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir išvyko dirbti į Šiaulių dramos teatrą.
Nuo 1979 m. - Klaipėdos dramos teatro aktorė.
Pastarųjų metų vaidmenys: Zilkė M.von Mayenburgo „Šaltame vaike", Anita, Dubravka, Dada, Jasna ir Agnesė M.Gavrano „Viskas apie moteris", Konė M.Carr „Mėjoje", Rodika E.E.Schmitto „Jausmų tektonikoje", Oli N.Simono „Saugokite Florą".
2002 m. už Morinės vaidmenį M.McDonagho „Lineino grožio karalienė" ji pripažinta geriausia metų aktore, pelnė Kultūros ministerijos premiją.
