„Kartais vaidinančio aktoriaus klaida būna gražiausia ir gyviausia spektaklio puošmena“, – sako aktorė Vitalija Mockevičiūtė, įvertinta „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią 2024 m. moters vaidmenį.
„Apdovanojimas daugiau nieko nelems, patogiai guli stalčiuje, o lems tai, ką toliau kursi“, – atvirauja Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė VITALIJA MOCKEVIČIŪTĖ. Už geriausią 2024 m. moters vaidmenį „Auksinį scenos kryžių“ pelniusi laureatė vaidina jau beveik 40 metų, o šis apdovanojimas jai – pirmasis.
„Važiuodama į ceremoniją svarsčiau, ką galiu pasakyti scenoje, jei vis dėlto būsiu paskelbta laimėtoja. Atrodė, nepakanka tik dėkoti, norėjau pasakyti, ką iš tiesų jaučiu – susitikimas su jaunąja režisiere Egle Švedkauskaite man atvėrė daug naujų kūrybinių horizontų“, – džiaugiasi ji. Iš pradžių nerimavusi dėl televizijos laidų vedėjos personažo, dabar aktorė gali drąsiai sakyti, kad ši veikėjos dalis jos vaidmenį padaro išskirtinį.
Dienraštis „Bernardinai.lt“ su aktore V. Mockevičiūte kalbasi apie jaunųjų kūrėjų gaivų oro gūsį, ilgą aktorystės patirtį ir klasiką teatre.
Vaidinate visą gyvenimą. Kaip jaučiatės šiemet apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“?
Jei skaičiuosime studijų metus Muzikos ir teatro akademijoje (tuometinėje Valstybinėje konservatorijoje), vaidinu jau beveik 40 metų. Puikus jausmas ir vaidinti, ir apdovanojimą gauti. „Auksiniams scenos kryžiams“ mane nominavo antrą kartą, o apdovanojo pirmą. Džiaugiuosi, kad šį sezoną mano vaidmuo buvo pastebėtas. Bet, tiesą sakant, didžiausia tuo metu euforija apėmė, kai paskelbė nominacijas, o tarp jų buvo net keturi pjesės „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ kūrėjai. Režisierė Eglė Švedkauskaitė, dramaturgė Birutė Kapustinskaitė, kolega Karolis Kasperavičius ir aš.
Važiuodama į ceremoniją svarsčiau, ką galiu pasakyti scenoje, jei vis dėlto būsiu paskelbta laimėtoja. Atrodė, nepakanka tik dėkoti, norėjau pasakyti, ką iš tiesų jaučiu – susitikimas su jaunąja režisiere Egle Švedkauskaite man atvėrė labai daug naujų kūrybinių horizontų. Dirbti su tokia protinga, talentinga menininke – didelė laimė.
Tačiau gyvenimas eina tolyn. Apdovanojimas daugiau nieko nelems, patogiai guli stalčiuje, o lems tai, ką toliau kursi. Kai dabar praėjo daugiau nei mėnuo, man tai liko širdyje, ir to pakanka.
Apdovanojimą gavote už Motinos vaidmenį spektaklyje „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“. Motina – garsi televizijos laidų vedėja, charizmos nestokojanti asmenybė, tačiau po vyro savižudybės namuose nelieka žodžių. Kaip įkūnijote tokį nelengvą vaidmenį?
Iš pradžių į televizijos laidų vedėjos personažą Rasą žvelgiau gan nepatikliai. Nors pati vaidinu televizijoje ir šį pasaulį šiek tiek pažįstu, buvo sunku atsikratyti tikrų, dirbančių televizijos eteryje pokalbių vedėjų paveikslo. Dabar esu įsitikinusi, kad šis vaidmuo nebūtų toks įdomus, jeigu veiktų tik skausmą išgyvenanti mama. Turėjau būti ir linksma, gal net truputėlį arogantiška žvaigždė, tačiau taip pat išgyventi netekties skausmą.
Per tokias skaudžias patirtis žmogus tampa – jeigu tampa – išmintingesnis, sugebantis atskirti tikrą ir netikrą pasaulį, supranta susireikšminimo kvailybę. Tai motina ir patiria.
Spektaklio tema – sunki, bet repeticijos buvo labai margos. Ir smagios, ir juokingos, ir depresyvios, ir daug nervų kainuojančios. Ypač režisierei Eglei. Džiaugiuosi mūsų duetu su Karoliu Kasperavičiumi. Kartu dirbame pirmą kartą, bet vos susitikę kalbėjomės kaip seni pažįstami.
Tai antras jūsų spektaklis su Egle Švedkauskaite. Kuo žavi darbas su šia režisiere?
Pirmasis mudviejų spektaklis buvo „Fossilia“, pernai juo buvo sėkmingai atidaryta teatro vitrina Paryžiuje. Jame nagrinėjama tremtis ir Dalios Grinkevičiūtės prisiminimai.
Vienas iš dalykų, mane žavintis dirbant su Egle, yra atvirumas. Kai dirbi su tokiomis sudėtingomis temomis kaip gedulas, savižudybė, tremtis, turi remtis ir sava patirtimi, ir savo šeimos, giminės išgyvenimais. Per repeticijas kalbėdavomės atvirai, dalijomės patirtimis, apie kurias žino turbūt tik mūsų artimiausieji. Tai buvo didelis pasitikėjimas vienų kitais, o tada pasitikėjimas persikelia ir į sceną.
Jaunystės teatre tokių pokalbių ir temos nagrinėjimo patirdavau mažiau, todėl jie man labai patinka. Svarstau, kad gal aš tiesiog į juos nesileisdavau, susitelkdavau tik į savo vaidmenį… O dabar man svarbiau yra bendras kūrinys ir ne tiek svarbu kiek jaunystėje, kaip išskirtinai jame atrodysiu aš. Tą dabar patiriu dirbdama su jaunaisiais režisieriais – ne tik su Egle, bet ir Laura Kutkaite, kai kūrėme spektaklį pagal Guillaume’o Apollinaire’o kūrinį „Teiresijo krūtis“. Ten taip pat dirbome kartu kaip vienetas.
Jauni žmonės tikrai atviresni. Patys save jie vadina terapine karta, nes daugiau negu manoji lankosi pas psichoterapeutus. Gal tai šiek tiek lemia būdą kitaip kurti. Man tai labai įdomu.
Jaunųjų teatras nėra toks ryškus išoriškai, kaip mes buvome mokyti. Mano mokyklos akcentas buvo būti ryškiems ne tik vidumi, bet ir išore – charakteriu, ekspresyvumu. Jaunųjų kūryba kitokia – turi būti arčiau to, koks esi. Kuriamo vaidmens išoriškai netirštini, nedramatizuoji. Gal tokį teatrą net galima pavadinti vidinio pasaulio teatru. Atrodo, jauni žmonės nemėgsta ekspresyvaus garso teatro, nori natūralesnio kalbėjimo – kuo mažiau riksmo ir triukšmo. Spėju, dėl to dažniau naudojami ir mikrofonai.
Šis jūsų vaidmuo buvo vienas pirmųjų, mano matytų rimtesnėje aplinkoje, tiek nejuokaujant.
Manau, tai daugeliui rezonavo – retai mane galima pamatyti atliekančią tokį vaidmenį. Nors ir anksčiau turėjau didelių rimtų vaidmenų, pavyzdžiui, Sigito Račkio spektaklyje „Duburys“ pagal Romualdo Granausko apysaką apie tarybinių laikų beprasmybę. Kūriau sunkius išgyvenimus patyrusios jaunos moters Mašos vaidmenį – netekusios vaiko, nusigėrusios.
Taip pat buvau sukūrusi šiltus prisiminimus man keliantį Rozalijos vaidmenį režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklyje „Vieno tėvo vaikai“. Ten įkūnijau personažę nuo jaunystės iki senatvės – ji išgyveno sovietų okupaciją, artimųjų tremtį, tarybinius laikus, sulaukė ir nepriklausomybės pradžios. Tai buvo gana dramatiški vaidmenys, bet komiškų elementų visą laiką atrasdavau ir nevengdavau. Manau, kad aktorius be šios pusės scenoje ne toks įdomus.
Humoras kartais padeda atskleisti daug gilesnes prasmes nei itin rimti, sureikšminti, kankinami išgyvenimai. Todėl repetuodama motiną „Stand-up’e prasmei ir beprasmybei“ nebijojau juokauti. Muziką spektakliui kūrė talentingas, šaunus kompozitorius Ernestas Kaušylas. Jis dalyvavo visose repeticijose ir kartais manęs net paprašydavo daugiau juokauti.
Jūs norėjote vaidinti nuo mažumės – visada buvote artistiška, rengdavote parodijas. Net svarstėte, kad jeigu ne akademija, vis tiek būtumėte kur nors vaidinusi. Ar per tiek metų taip pat kaip vaikystėje žavitės aktoryste?
Meilė ir žavėjimasis aktoryste, kūryba, buvimu scenoje tikrai liko. Kitaip nieko nesukursi. Retkarčiais dar vis pagalvoju, kaip man pasisekė: esu ten, kur norėjau būti. Per savo kūrybinį laikotarpį nepamenu, ar patyriau didelių nusivylimų – tokių, kokius kartais išgyvena kolegos, kai aktorystėje nelieka prasmės.
Geras mano kūrybinio gyvenimo dešimtmetis itin gausus darbų. Tikrai būna, kad kartais nuo visko pavargsti. Labiausiai bijau, kad ateis laikas, kai nustosiu jaudintis eidama į sceną. Kalbu ne apie nesuvaldomą baimės jausmą, bet apie sveiką jaudulį. Jaudulys vis dar manęs nepalieka.
Man įdomi pati kūryba – kelias iki rezultato, pastangos ir bandymai atrasti. Tai vyksta pamažu. Pirmosios naujo spektaklio repeticijos iki šiol kelia nerimą – atrodo, kad nieko nemoki, nieko nežinai, pirmi tavo žodžiai skamba nenatūraliai, yra dirbtiniai, pervaidinti. Pasidaro baisu. Persekioja mintys: „Dieve, iš to niekada neišsikapanosiu.“ Bet pamažu keliauji tikslo link – iš naujo atrandi savo kūną, kalbą, žmogaus charakterį. Patinka atradimo jausmas jau vaidinant sukurtuose spektakliuose.
Scenoje gerai jaučiausi nuo vaikystės. Nors gyvenime esu gana uždara, apie save daug nepasakojanti, sakyčiau, paprastas žmogus, tačiau scenoje esu drąsi. Kartais pagalvoju, kad aš sau scenoje net įdomesnė negu gyvenime – joje išgyvenu keisčiausių žmonių gyvenimą, o kai baigiasi vaidmuo, lieka ta pati paprasta Vitalija.
Baigėte Dalios Tamulevičiūtės kursą, vaidinote ir Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Jono Vaitkaus spektakliuose. Vis dar stebina naujas teatras, nauji spektakliai?
Taip, nustebina ir dabartinis teatras. Neseniai žiūrėjau jauno režisieriaus Adomo Juškos režisuotą „Guašą“ Jaunimo teatre. Nuostabus spektaklis – ir nustebino, ir sujaudino. Tiesiog puikus.
Natūralu, kad kuo ilgiau dirbi, kuo labiau supranti, kaip viskas pasiekiama ir padaroma, tuo sunkiau nustebti. Bet kai nustebina, tada jau stipriai.
Dabar į teatrą įsiveržė galingos naujos technologijos, videoprojekcijos. Aktorius kartais tampa tik sraigteliu milžiniškoje mašinoje. Galbūt dėl to atsiranda tradicinio teatro ilgesys. Bet pamatęs tokius darbus kaip Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Quanta“ negali nesižavėti galinga scenografija ir vaizdo mintimi.
Turbūt pasikeitė ir teatro filosofija?
Aktoriai dabar tikrai labai talentingi, aišku, tokie buvo ir anksčiau. Bet kai keičiasi karta, keičiasi ir teatras. O senajai kartai tai dažnai nepatinka. Taip buvo, yra ir bus visais laikais.
Mano nuomone, sveika kritika gal yra net stimulas ieškoti, kurti ir atrasti jauniesiems savitą, jau kitokį teatrą. Bet graudenimai, žeminimai, kad jaunieji nepajėgūs sukurti ko nors stipraus, kaip buvo anksčiau, – kvailystė. Kadaise apie lietuvišką kiną taip pat buvo kalbama, kad viskas, jo jau nėra – tokio, koks buvo, nebus. Labai greitai viskas pasikeitė. Dabar mūsų jaunųjų kino kūrėjų darbai žinomi ir apdovanojami visoje Europoje.
Kalbama, kad viskas pradėjo keistis, kai Muzikos ir teatro akademijos Kino ir televizijos katedra įsileido dėstyti jaunus žmones. Jaunimas yra protingas, kūrybingas, kupinas keisčiausių atradimų. Mums tiesiog reikia juo pasitikėti.
Dabar atsirado daug naujų temų, kurių mano netolerantiškais laikais nebūdavo, o jeigu ir būdavo, teatras apie jas kalbėdavo metaforomis. Dabar mums galima kalbėti atvirai žmogaus laisvės, jo pasirinkimo įvairovės temomis, apie tai diskutuoti. Tai jau didelis pokytis. Nors vis dėlto aš labai mėgstu metaforinį teatrą. Kartais dabartinis atrodo per daug tiesmukas.
Ir Oskaras Koršunovas buvo naujovė?
Galinga naujovė.
Gal metas teatrui grįžti prie klasikos?
Taip, dabar ši tema iškilo į paviršių. Matyt, tam turi įtakos ir artėjantys teatro vadovo rinkimai. Jaunieji kaltinami negebėjimu galynėtis su klasika, kiti mūsų teatrą kaltina deguonies trūkumu, dar kiti siūlo elektrošoką. Gal pastarojo nereikėtų – elektrošoką tarybiniais laikais taikydavo žmonėms, kurie troško laisvai gyventi ir mylėti, kad sugrąžintų jų „normalumą“. Man patinka, kai yra galimybė gyventi laisvai ir žmogui, ir teatrui.
Dėl deguonies trūkumo – svarstau, kad dabar mūsų teatre kaip niekad daug deguonies. Kalbu ne tik apie spektaklius, bet ir apie atmosferą, bendravimą tarp visų teatro žmonių – technikų, meno vadovų, direktoriaus, aktorių, administratorių, vadybininkų, savanorių. Juk gera atmosfera teatre labai svarbu. Nežinau, ar būtų didelė laimė kurti kad ir gerus spektaklius troškioje teatro atmosferoje.
O dėl klasikos – matyt, brandesnė karta, brandesni žiūrovai visada jos norės. Aktoriui įdomu sudėtinga medžiaga – remtis į galingą tekstą, bandyti iššifruoti personažo poelgių motyvus, pasiklydus atsakymo ieškoti padedamam ne tik režisieriaus, bet ir pačiame kūrinyje. Aktoriui didelė dovana scenoje kalbėti gerais, prasmingais, giliais tekstais.
Šis atėjęs laikas leido mums griauti senas klišes ir struktūras. Gal dėl to dabar ir laukiame klasikos – vėl pamatyti gryną pažįstamą kūrinį?
Tokį dekonstruotą klasikos pastatymą patyriau vaidindama talentingos režisierės Yannos Ross spektaklyje „Trys seserys“. Vyko įdomus, anksčiau nepatirtas kūrybinis procesas. Pradžioje nagrinėjome pjesę, paskui daug improvizavome pjesės temomis, poetas, dramaturgas Mindaugas Nastaravičius užrašė ir pakoregavo mūsų tekstus. Taip gimė nauja pjesė. Tai gana rizikingas būdas. Man labai patinka improvizuoti, bet kai užrašo tavo tekstines improvizacijas, jas kartoji, o po kokių kelių savaičių repeticijų suvoki, kad jau kitaip norėtum kalbėti. Tačiau patirtis ir spektaklis buvo labai įdomūs.
Grįžtant prie klasikos, mūsų teatre vyksta skaitymai „Dramos klasika“, jie gausiai lankomi žiūrovų. Puiku, kad teatras priėmė šią aktorių Dalios Michelevičiūtės ir Vytauto Rumšo idėją ir suteikė galimybę teatro trupei ją įgyvendinti.
Mano jaunystėje klasikos teatruose buvo labai daug. Mokiausi pas tuometinę Jaunimo teatro vyriausiąją režisierę Dalią Tamulevičiūtę, specialybės paskaitos vykdavo Jaunimo teatre, tuo metu išgyvenančiame aukso amžių, tad legendinius Nekrošiaus, Tamulevičiūtės spektaklius žiūrėdavome po keliolika kartų. Ir, tiesą sakant, didžiausią įspūdį iki šiol yra palikę ne klasikos pastatymai, o Nekrošiaus „Pirosmani, Pirosmani…“, „Kvadratas“, vėliau Koršunovo „Ten būti čia“, „Senė“.
O grįžtant prie besikeičiančio jaunėjančio teatro – labai mėgstu pažiūrėti diplominius būsimų aktorių spektaklius. Jei tik turiu laiko ir galimybę. Smagu stebėti jaunus žmones – jie tokie talentingi, gyvi, drąsūs, tokios žavios jų klaidos.
To dabartiniam teatrui ir palinkėčiau – nebijokime klysti, svarbiausia nepasiklysti.
