Agnė Tuskevičiūtė
„Supratau, kad svajonės kartais pildosi!" - sakė Agnė Ramanauskaitė, šokėja, choreografė, aktorė ir šokio mokytoja, kai sužinojo, kad yra nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Pernai ji kartu su kolegomis pelnė svarbiausiąj teatro apdovanojimą už autoironišką šokio spektaklį „Contemporary?", įvardytą Metų scenos reiškiniu. Šiemet 34 metų Agnė nominuota kaip geriausia metų aktorė už vaidmenis spektakliuose „Šokis Delhi" (Vytauto Didžiojo universiteto teatras Kaune) ir „Maži stebuklai" (šokio teatras „Dansema").
Su šokio spektakliu vaikams „Maži stebuklai" Agnė skris į Šanchajų Kinijoje, su „Contemporary?" - į Lenkijos, Azerbaidžano ir Ukrainos šokio festivalius, vyksiančius balandį. O kol kas, belaukiant gastrolių ir Tarptautinės teatro dienos, kalbėjomės su artiste, teigiančia, kad kiekvieną vaidmenį ji priima kaip dovaną.
-Kas sako, kad įvertinimai ir dėmesys nėra svarbūs - tikrai koketuoja, - tvirtino Agnė Ramanauskaitė. - Mums, atlikėjams, reikia dėmesio ir man svarbu tai, ką kiti galvoja apie mano darbą. Jeigu patinku, tokia kokia esu - tai labai malonus jausmas.
Pirmasis spektaklis, kuris buvo tikras išbandymas man kaip dramos aktorei, buvo režisieriaus Agniaus Jankevičiaus „Poliklinika" (2007 m., Menų spaustuvė). Nustebinau ne tik režisierių, bet ir pati save. Nuo to laiko dar ne kartą teko vaidinti Jankevičiaus spektakliuose. Galiu sakyti, kad jis buvo vienas didžiausių mano mokytojų - nuo pirmojo spektaklio iki naujausio - „Šokis Delhi".
-Save pristatai kaip šokėją ar kaip dramos aktorę?
-"Šokis yra mano gyvenimas" - kad ir kaip banaliai beskambėtų, tačiau eilutė iš spektaklio „Contemporary?" man labai tinka. Esu šokusi tikriausiai visų Lietuvos choreografų pastatymuose, pažįstu šokėjų bendruomenę, ten jaučiuosi, kaip šeimoje. Viena didžiausių mano kūrybai įtakų padariusių choreografių yra Aira Naginevičiūtė.
Tačiau jau studijų metais teko padirbėti su režisieriais Oskaru Koršunovu, Jonu Vaitkumi, tad svetima nesijaučiu ir teatro bendruomenėje.
-Kuo skiriasi kūrybos procesas šokio ir dramos spektakliuose?
-Dramos spektakliuose - aktoriai priversti nuolat savęs klausti, kodėl personažas toks arba kitoks, įtikinti režisierių ir „nevaidinti".
Šokis - jausmingesnis. Nereikia klausti savęs, kodėl atlikai vieną ar kitą šokio judesį. Be to, žiūrovai gali savaip interpretuoti tai, ką mato. Tik gaila, kad šiuolaikinis šokis Lietuvoje vis dar nėra toks populiarus. Kuri, repetuoji, o tuomet pasirodai vieną-du kartus ir spektaklis nueina į užmarštį.
-Tačiau jūsų, kartu su kolegomis Pauliumi Tamole ir Mantu Stabačinsku sukurtas „Contemporary?" paneigė šią taisyklę - jau antrą sezoną jis ne tik rodomas, bet ir nuolat kviečiamas į gastroles po užsienį. Kokia jo sėkmės paslaptis?
-Nežinau, ar tai sėkmės paslaptis, bet mes kūrėme šį darbą labai nuoširdžiai, sudėjome į jį visus savo išgyvenimus, prisiminimus, nebijojome autoironijos ir parodyti, tokie kokie esame iš tikrųjų. Šiuo spektakliu buvo didžiulis noras išsikalbėti ir pasakyti, kas aš tokia ir, kad tai ką darau man labai patinka. Kai pradėjome kurti „Contemporary?", labai tikėjau ir pasitikėjau komanda, tačiau negalvojome apie rezultatą.
-Patys buvote idėjos autoriai, choreografai ir atlikėjai - kaip sekėsi kartu dirbti tokiems individualiems menininkams?
-Tuo metu mano darbuose buvo štilis. Labai norėjosi kažką daryti. Turėjau idėją, kuria pasidalinau su savo bendrakursiu Pauliumi Tamole. Jam patiko mintis kartu dirbti, tačiau pasakė, kad jeigu kursime dviese - iškart bus spektaklis apie meilę, tad paskambinome Mantui Stabačinskui.
Mūsų trio pasiteisino - esame skirtingi, į darbą įnešame kiekvienas savo išgyvenimus ir požiūrius, pastebime skirtingus dalykus. Kūrybos procesas buvo labai linksmas. Tai, ką mato žiūrovai, yra tik ledkalnio viršūnėlės - repeticijose iš juoko krisdavome ant grindų. Pasiteisino ir posakis - kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji.
Pradėjus kurti „Contemporary?", atsirado ir naujų projektų - olandų choreografo Jerome´o Meyerio spektaklis „W(o)men" ir vaidmuo Jaunimo teatre, Agniaus Jankevičiaus spektaklyje „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų".
-Esi sukūrusi ne vieną vaidmenį įvairių dramos teatrų scenose. Koks yra Jekaterinos vaidmuo spektaklyje "Šokis Delhi", kuris buvo pastebėtas ir nominuotas?
-Kiekvieną vaidmenį priimu kaip dovaną. Spektaklyje „Šokis Delhi" pagal Ivano Vyrypajevo pjesę kūrybinis procesas buvo labai sunkus, per repeticijas gavau daugybę pastabų. Pati tema sudėtinga - apie atleidimą ir susitaikymą.
Reikėjo mokytis būti scenoje - čia ir dabar, tikėti tuo ką darai ir nekurti personažo. Per ilgą laiką pavyko pačiai atleisti ir susitaikyti... Mano personažas - šokėja, bet viso spektaklio metu ne šoku, o kalbu apie šokį. Kalbu tarsi apie save ir nieko nevaidinu.
-Kaip nevaidinant scenoje būti tokiai atvirai?
-Scenoje jaučiuosi saugesnė - lengviau galiu kalbėti apie daugelį dalykų. Nemoku atsiriboti ir nuolat galvoti, kur vaidinu ir kur jau nebe. Tiesiog tikiu tuo, ką darau. Gyvenime, prisipažinsiu, esu bailė, o scenoje galiu daryti bet ką. Kartais atrodo, kad scenoje labiau gyvenu nei realiame gyvenime.
Įsigyvenau į vaidmenį ir net žmonės, kurie mane pažįsta, po spektaklio sakė, kad nematė Agnės, o matė Jekateriną. Manau tai didelis įvertinimas.
-Nesvarbu, kaip kovo 27-ąją pasibaigs apdovanojimų ceremonija, jau dabar nominacija yra didelis įvertinimas. Kokie artimiausi planai ir laukiantys darbai, o gal kūrybinės svajonės?
-Su jaunais ir talentingais choreografais Airida Gudaite ir Laurynu Žakevičiumi pradėjome repetuoti naują spektaklį „Šventasis pavasaris", kurio premjera žiūrovų laukia gegužės mėnesį „Naujojo Baltijos šokio" festivalyje.
Spektaklyje jungsime šiuolaikinį ir gatvės šokius, breiką, hip-hopą. Tad jau pradėjau mokytis suktis ant galvos. Iš tiesų įdomus procesas, kai rodos tiek metų šoki, esi profesionalas, tačiau susidūrus su nauju žanru tenka mokytis naujų dalykų. Tenka nusileisti ant žemės.
-Šiais metais turėjai ir dar vieną naują patirtį - pirmą kartą pasirodai spektakliuose vaikams.
-Šokio teatras „Dansema" man tikrai yra atradimas. Kūryba vaikams - ypatinga. Vaikų neapgausi, prieš juos nepasimuliuosi, jeigu nori prikaustyti jų dėmesį - turi dirbti su dviguba energija. Po 35 minučių spektaklio „Maži stebuklai" jaučiuosi labiau išsisėmusi, nei po valandos intensyvios treniruotės, kartais vos kvapą pavyksta atgauti. Vaikai - nuoširdi publika, jiems arba įdomu, arba neįdomu.
Pirmą kartą teko dirbti ir su choreografe Birute Banevičiūte, „Dansemos" įkūrėja. Ji be galo myli šokėjus, galvoja pirmiausia apie juos, o ne apie save. B. Banevičiūtė puikiai išmano ir vaikų psichologiją, tad stato spektaklius, tinkamus būtent vienai ar kitai amžiaus kategorijai (nuo spektaklio kūdikiams „Mozaika" iki kiek vyresniems skirtos temos „Mažuose stebukluose"). Su šiais spektakliais teko gastroliuoti JAV, Palestinoje, Belgijoje - pavasarį laukia aštuonių spektaklių turas Kinijoje. Vaikų publika visur labai panaši ir visuomet įdomu jiems pasirodyti bei laukti reakcijos.
-Aktorių karjera gali būti ir labai ilga. O kiek trunka šokėjos karjera?
-Šiuolaikinio šokio šokėjos karjera gali trukti tol, kol pajudinsi bent vieną pirštelį ir turėsi, ką pasakyti. Tikiuosi turėsiu, ką pasakyti!
Artimiausi spektakliai su Agne Ramanauskaite: * kovo 26 d., labai šiuolaikinio šokio (ne)labai spektaklis „Contemporary?" Menų spaustuvėje (Vilnius) * balandžio 21 d., dramos spektaklis „Šokis Delhi" VDU teatras, Kaunas * balandžio 25 d., šokio spektaklis 3-6 m. vaikams „Maži stebuklai" Menų spaustuvėje (Vilnius)
