Ainį Storpirštį kalbina Viktorija Ivanova
Pastaruoju metu Tavo sceninis gyvenimas ypač intensyvus - koncertuoji su grupėmis „Stipriai kitaip" ir „Suicide DJ‘s", esi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantas, teatro „Utopia" aktorius, vaidini Keistuolių teatro spektaklyje „Meilė ir mirtis Veronoje", kartu su Vladu Bagdonu, Aidu Giniočiu, Aldona Vilutyte bei „Atviro Rato" komanda repetuoji „Sudie, idiotai, arba Ne rugiuose, bet prie bedugnės", esi vienas iš judėjimo „No Theatre" narių. Kaip viską suderini?
Ilgai nieko neveikiau, išskyrus repeticijas su Gintaru Varnu. Ir tai buvo mano pasirinkimas. Pasiūlymų, kuriuos gaudavau, atsisakydavau ir vienu metu maniau, kad praleidau savo šansą, tačiau viskas grįžo su kaupu. Dabar esu laimingas, nes noriu daryti tai, ką šiuo metu darau. Jei nori suderinti viską, turi būti sąžiningas sau. Kai darai, ką nori, atrodo, kad tai neužima laiko. Sunkiai įsivaizduoju, kad žmogaus fizinis kūnas galėtų pavargti. Manau, kad jauni žmonės turi tiek fizinės jėgos ir energijos, jog juos nuvaryti, kad sakytų: „Negaliu, aš pavargęs", beveik neįmanoma. Jie - degtukai. Tam ir duota jaunystė. Esu dėkingas visiems, kas mane pakvietė, pastebėjo. Juo labiau kad teatro bendruomenės yra uždaros.
Teatro „Utopia" bendruomenė - uždara?
„Utopia"... Nežinau, kas ta „Utopia". Man „Utopia" yra graži idėja, vieta, kur, atrodo, kitaip viskas turėtų būti. Bet tai yra jaunas, nelabai konkretus teatras, o mes praleidome elementarų dalyką - atvirus tarpusavio pokalbius. Kai žmonės sėdi ir apsitaria, ką jie daro, kodėl daro, ko jie nori, kaip elgiasi. Rėmus gali laužyti, prieš tai juos padaręs. O „Utopia" - atvira ar uždara?.. Nežinau, tiesą pasakius. Jei tai būtų daug pasiekęs, gerą vardą turintis teatras, manau, jis būtų atviras, kviečiantis kartu dalyvauti ir kitus žmones. O kol teatras jaunas - atviras jis ar ne, niekam nelabai ir įdomu. Ir tai normalu. Reikia daug įdėti širdies ir jėgų. Dabar jau susėdę šnekamės - su režisieriumi, su administracija, su bendrakursiais... Ateityje viskas turėtų krypti tik į gera. Lyg ir ne nuo to buvome pradėję, bet pirmą kartą pradėdamas, nežinai, nuo ko pradėti. Atrodo, tu tik kursi, o čia kokiu nors būdu viskas stebuklingai vyks. Gyvenimas greitai davė suprasti, kad vardai šiaip sau neatsiranda. Man visada liūdna pamatyti teatre žmogų, kuriam teatras nebeįdomus. Nesakau, kad tada reikia išeiti, bet... Tikiu tuo, kad žmogus, kaip būtybė, kaip asmenybė, kaip tam tikras kūrinys, turintis savyje daug visokių išaiškintų ir neišaiškintų aspektų ir savybių, iš esmės žino, kas yra gerai ir kas yra blogai. Tai yra sąžinė. Žmogaus sąžinė yra rodiklis. Ji visada prabyla. Parodyk žmogų, kuris neturėtų sąžinės. Kiekvienas turi sąžinę, kuri reaguoja. Ne visada lengva ją išlaikyti ramią. Būna darbų, kuriuos nori padaryti, bet nepadarai. Bet kai žinai, kad „pats pasirinkau, pats nudegiau, bet pats dariau, kiek galėjau", ne taip skaudu.
Ar pakanka jauniems žmonėms, jauniems teatrams, jauniems judėjimams kritikos dėmesio?
Ne. Ne vien apie teatrą „Utopia" kalbant. Gaila, kad Lietuvoje - gal čia man taip tik pasirodė - apie gerus dalykus niekas nerašo. Tik problemų ieško. Apsidžiaugiau, kai pasakei, kad nori apie „Sudie, idiotai, arba Ne rugiuose, bet prie bedugnės" pašnekėti, nes man tai buvo geras pasirodymas. O žmonės, kritikai, kurie atėjo, pamatė... ir viskas? Taip ir baigėsi tai, kas kainavo jėgų, nervų? Norisi palaikymo. Be to, jei kritikai nori formuoti žiūrovo skonį ir nuomonę, tai turėtų ne vien apie „š" rašyti. O kai nerašo... Bet tikiu, kad ateina dabar naujų žmonių, kurie idealistiškai žiūri į teatrą, tikiu, kad... teatras nemirs. Teatrui, kiek jis egzistavo, tiek buvo pranašauta mirtis. Bet negali teatro nelikti. Jis kaip virtuvė. Ar gali išnykti visos virtuvės? Negali. Jaunimas turi tokią savybę, kad jiems kartais nereikia net pinigų. Mes darome, nes norime daryti. Tačiau šiokio tokio palaikymo reikia. Kai keliavome po Europą su festivaliu „Dekalogas-Dialogas", pajutome atvirumą, kuri tėvynėje retokai patiri. Jei žiūrovui patiko, jis ateis pas tave apsiverkęs, apsikabins ir pasakys tai. Jie „pila" tiesiai šviesiai į veidą. Nepatiko - ateis ir pasakys. Bet nuo atvirumo man neskauda. Man įdomu. Atvirumo reikia.
Gruodžio mėnesį teatrui „Utopia" sukanka dveji metai. Kaip vertini šį etapą? Kokių patirčių įgijai?
Įgijau drąsos. Daug išvadų padarėme: padėtis nėra gera. Vaidiname tuščioms salėms. Bet vaidiname. Manau, kad gyvenimas tave visą laiką tikrina ir, kaip mano močiutė pasakė, blogai yra pradėti nuo dešimtuko. Iš tikrųjų dabar tokia situacija - žemiau nebėra kur kristi. Teatras stovi ant žemės. Mes nebijome ko nors prarasti. Kalbu apie visą teatro situaciją. Dabar galime tik kilti į viršų, nes kol kas gulime veidu į žemę. Bet žmonės daug šneka, ir mes daug šnekame, ypač aš - pliurpalas esu. Bet nereikia bijoti veikti. Dabar niekas per galvą neduos, ir tai man atskleidė „Utopia". Lietuvoje yra puikių artistų, ir jiems reikia tik duoti, ko jie prašo. O daug jie neprašo. Duokite pasireikšti, duokite pašnekėti, duokite parodyti, kas jie yra, ir jie grąžins šimteriopai. Juk aktoriai tokie yra.
Gintaras Varnas viename interviu paminėjo, kad bijo, jog „Utopia" liks teatro istorijoje tik kaip „keistas teatras keistu pavadinimu". Ar „No Theatre" yra būdas atgaivinti teatrą „Utopia"?
Aišku. Taip. Nes atsibodo bijoti. Tai yra pradžia. Faina pradžia. Veiksminga. Mes niekad to nedarėme, kyla didelis azartas, žiūrime, kas čia bus, o viskas gerai. Bet tai nėra atskiras teatras. Aš tikiu Gintaru Varnu. Po tokios pradžios ne tik mums, bet ir jam reikia atsigauti. Manau, mes jam padėsime, ir prasidės utopija.
Tai „No Theatre" yra po „Utopia" vėliava esanti veikla su savo atskiru pavadinimu?
Taip, „No Theatre" yra judėjimas. Bendrakursiai su manimi nesutiktų. Mes visi skirtingai mąstome. Bet kaip gali sakyti, kad tai - atskiras dalykas, kai mes visi esame teatro „Utopia" aktoriai? Reikia nebežiūrėti, kas vyksta. O dabar ypač daug vyksta... Blogiausia, ką padaro pakeitimai, autorinių sutarčių įstatymai, iš ko menininkai gyvena, - tai įvaro tave į ilgą gyvenimo etapą, kur nerviniesi ir nieko negali pakeisti. O tu geriau kurk, dirbk, daryk. Ir pats greičiau iš ten išeisi. Pinigų mažiau gauni? Na ir kas - atlyginimai visada tik mažėjo, jie niekada nekyla. Ir vis tiek - gyveni, žmogau.
 |
| Vladas Bagdonas ir Ainis Storpirštis spektaklyje „Sudie, idiotai, arba Ne rugiuose, bet prie bedugnės”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
„No Theatre" judėjimas. Prieš ką judat?
Už teatrą. Už teatrą, kokį mes jį suprantame ir kokį norime kurti. Mums sako: „Ne, taip negalima". O ką mums daryti, jei norime būtent taip daryti? Jei aš taip sukurtas? „Ne, ne, ne!" - mes apeisim tą „ne". Ne kovodami. Michailas Bulgakovas rašė: „Kovojant - padariniai abiem pusėms vienodi." Kare nėra laimėtojų. Jei pasirinkai kariauti, tu ką tik sąmoningai, savo valia pasirinkai žlugimą. Nesispardyk, žmogau. Prieš ką tu spardaisi, ką tu nori įrodyti? Mes norime ne įrodyti - mes norime daryti. Ir darome. O „Utopia" ir „No Theatre" gali būti geras veiklos ir pavadinimo neatitikimo pavyzdys. Tau sako: „nebus", tu sakai: „ne, nebus", ir darai.
Koks režisieriaus Gintaro Varno įnašas į judėjimą „No Theatre"? Ar jis stebi jūsų veiklą iš šalies?
Jis mūsų mokytojas. Įnašas didelis. Jis aprengė mus, kad išeitume į gatves.
Kur susitinkate su žiūrovais...
Keistose vietose susitinkame. Savotiškai pabendraujame. Ir tada supranti, kad viskas yra gerai. Žiūri, reaguoja. Teigiamai, neigiamai, visaip - kaip teatre. Tai veiksnu, tai gyvas ir veikiantis dalykas. Kaip žaibas. Žmonės mėgsta žiūrėti į žaibą. Jis trumpas, gražus ir niekada nematai visų jo formų. Bet kaip gražu tas šviesos blyksnis tamsoje.
Jau gandais apaugo jūsų pasirodymas Nacionaliniame dramos teatre. Kodėl pasirinkote pasirodyti būtent ten ir būtent prieš spektaklį „Meilė pagal grafiką"? Atsitiktinumas?
Kas ten įvyko - atsitiktinumas. O vietą pasirinkome sąmoningai. Ir spektaklį sąmoningai. O tai, kas ten įvyko, buvo neplanuota...
O kas įvyko?
Mus išmetė iš teatro.
Kuo tai buvo motyvuota?
Kokia ten motyvacija... Sakė, neprasidės spektaklis, kol neišeisime. Išsigandę žmonės. Nors suprantu, gal ir normalu. Jei į mūsų spektaklį ateitų kas nors panašaus, irgi reaguotume.
O spektaklį rodytumėte?
Aišku.
Nebijotumėte, kad atėjusieji gali jį sabotuoti?
Ne. Apvaidintume. Sakytume: „Ateikit, ateikit čia." Lieptume nešioti rekvizitą. Na negi jie bėgs ir lips į sceną? Negi mes taip būtume darę? Kas mes tokie jų akimis esame? Teroristai? Gal aš ir panašus į tuos, kurie sprogdina lėktuvus, bet Lietuvoj tai retas atvejis.
Prašnekome apie Nacionalinį dramos teatrą. Jame neseniai vyko dramaturgijos festivalis „Versmės", kurio metu kartu su Vladu Bagdonu, Aidu Giniočiu, Aldona Vilutyte ir „Atviro rato" komanda pristatėte Lauros Juknytės (iš tiesų Justo Tertelio) pjesę „Sudie, idiotai...". Kaip atsidūrei šioje kompanijoje ir kokie prisiminimai?
Buvau pakviestas. Taip dažniausiai atsiduriama kokioje nors kompanijoje. Žinojome, kad tai gali būti vienkartinis, gali būti ilgalaikis reikalas. Norėčiau padėkoti visai grupei, jie visi užsitarnavo mano pagarbą ir meilę. Kaip jie dirba! Jie profesionalai. Pjesė rašyta kelis kartus, stengiantis nepalikti jokių atmestinų vietų. Niekas neneigia, kad tai panašu į Salingerio „Rugiuose prie bedugnės". Juk jau ir pavadinimas turi asociacijų. Bet tai ne ta pati medžiaga. Ne Salingeris sugalvojo žmogiškas problemas. Justo parašyta pjesė yra puiki, aktuali, artima, ir galimybę pabūti su tuo kūriniu, kuris mane teigiamai veikia, laikau Dievo dovana. Kūrybinei komandai esu itin dėkingas, kad pasikvietė mane, kad skyrė didelę laiko dalį man.
Kaip vertini savo sukurtą vaidmenį?
Puikus vaidmuo. Gilus. Spalvotas. Nevienplanis. Pasikeitimas buvo. Įvykis. Ne tik vidinis, bet ir išorinis, turintis įtakos jo vidinei būčiai ir nuopuoliui, ambicijoms ir savigarbai...
Kalbi apie personažą ar vaidmenį?
Aš pats sau kritikas. Kaip būtų faina paskaityti, kad taip ir pašnekėtų kas apie save. O šiaip teigiamai vertinu. Gniaužė kvapą, kai pamačiau, kiek daug žmonių. Bet vaidinau... net ne vaidinau, o... Aišku, visi grieš dantį, jei pasakysiu, kad gyvenau, sakys: „Eik tu, negyvenai", bet aš gyvenau. Dingo baimės, viskas dingo ir daug dalykų atsirado su žiūrovais. Nes žiūrovas Martyno pusėje, jam juokinga, ką jis šneka. Gal Justui, gal Aidui, gal Juditai irgi juokinga, bet komisijai nejuokinga. Ir kai savaitę laiko sakai tekstą žmonėms, o reakcijos - jokios, tai šiek tiek depresiją varo. Atrodo, kad esu nevykėlis, kai net elementaraus sakinio, kuris yra juokingas net man jį sakant, nesugebu pasakyti taip, kad būtų juokinga. Galvoju, krienas aš. O per spektaklį - žiūrėk, juokiasi žiūrovai. Suprantu, kad juokas nėra vienintelis rodiklis, bet turiu galvoje, kad man buvo didžiulis malonumas kurti šį vaidmenį, ieškoti jo.
Tu ir Tavo bendrakursiai - Vainius Sodeika ir Marius Repšys - vaidinate Keistuolių teatro spektaklyje „Meilė ir mirtis Veronoje". Kaip pasikeitė spektaklis „įėjus" į jį iš vidaus?
Visada norisi pamatyti spektaklį iš šono ir tą galimybę turėjau. Minusas, kad spektaklio, kuriame vaidini, niekada gyvai nepamatysi. O būtų malonu sėdėti ir žiūrėti, kaip vaidini. O jei dar gerai vaidini, tai išvis faina. „Įėjus" į spektaklį iš vidaus, jis praranda pačią magiją, tačiau tada „paragauji" kūrinio. Muzika pradeda skambėti kitaip, išgirsti visas variacijas. Tai genialus kūrinys, ir aš jį taip išgirdau tik patekęs į vidų. Šis spektaklis net iš užkulisių gražus - kaip ten viskas juda, kaip vyksta, kaip visi laksto, šokinėja...
Kai baigėte bakalauro studijas LMTA, jūsų kursas buvo pakviestas į Jaunimo teatrą. Kodėl atsisakėte darbo vietų?
Bijau etatų. Suprantu, kai reikia duonos ir vandens... Bet gerai Varnas pasakė: „Jei reikia duonos ir vandens, tai viskas gerai, bet jei nori naujo namo ar mersedeso, tai..." Aš bijau prievartos teatre. Bijau, kad ateis ir man pasakys - vaidinsi šitą, o aš nenoriu. Jau geriau neturėsiu tvirto piniginio ramsčio, bet būsiu sąžiningas sau. Tai buvo mano priežastis, gal kitų - kitokios. Be to, bijojau, kad Varnui gali manęs prireikti, o aš būsiu užimtas. Noriu, kad ir kiek mūsų su juo kelias tęsis, būti šalia, kai tik manęs prireiks. Tai buvo kaip mano ištikimybės ženklas. Bet esu dėkingas Algiui Latėnui, kuris mus pakvietė. Tai buvo gražu ir kilnu iš jo pusės - padėti žmonėms, kurie neturi, kur eiti. Ir tikiuosi, kad nėra įsižeista. Ne iš piktumo, ne iš pasipūtimo, čia elementarus kiekvieno sąžinės klausimas. O Varnas visada mums leidžia laisvai rinktis. Ir jo bei savo nuostabių tėvų dėka aš savęs vis klausiu: „Ar tikrai būtent to ar ano aš noriu?" Ir šiandien esu laimingas. Galiu dėkoti visiems, kas prie to prisidėjo. O prisidėjo daugybė žmonių. Gal kas atsitiktinai, bet atsitiktinumu aš netikiu. Todėl linkiu visiems nebijoti. Kas atsitiks? Žmogui nieko nereikia, reikia ramybės. Bulgakovas rašė: „Jam ne laimės reikia, o ramybės." Jei tau ramu, kas tau ką gali pasakyti ar padaryti?
