Paskutinį šių metų vakarą režisierius Agnius Jankevičius Menų spaustuvėje pristato premjerą - spektaklį pagal garsų Roberto Schneiderio romaną „Miego brolis". Kalbinome režisierių apie tai, koks kelias nueitas nuo studentiškojo „Užribio" pagal Viktorą Peleviną 2001-aisiais.
Ar skaičiuoji savo spektaklius? Kelintas būtų „Miego brolis"? Atrodo, „Poliklinika", pastatyta 2008-aisiais, buvo devintas.
Pabandysiu suskaičiuoti nuo „Poliklinikos": „A. - visai kita", „Mizantropai", „Du vargšai rumunai kalbantys LT", „Izadora", „Diuranų daina", „Prakeikta meilė", „Džokeris", „Akmenų pelenai"... Atrodo, „Miego brolis" bus aštuonioliktas? Siaubas.
Vien šiemet - ketvirtas spektaklis. Ar toks ritmas Tau yra normalus?
Šioje situacijoje yra ir pliusų, ir minusų. Tarkime, iš keturių-penkių premjerų per metus tik vienai ar dviem būna daugiau laiko. Kitos, deja, lieka truputį nuskriaustos. Tik tiek, kad nebūtinai konkrečią premjerą galima vertinti kaip būtent tų metų darbą - kartais darbas prasideda gerokai anksčiau, o premjeros dėl įvairių nuo manęs nepriklausančių priežasčių tiesiog nusikelia į kitus metus.
Aš iš tiesų esu darboholikas. Visiškai nemoku elgtis su laisvu laiku - man jis yra „peilis", sekmadienis - pati baisiausia diena gyvenime. Džiaugsmingiausia ir maloniausia diena yra pirmadienis, tada aš atsigaunu, suprantu visą aplinkos struktūrą.
Be to, yra vienas objektyvus ir liūdnas dalykas: iš šios profesijos reikia dar ir išgyventi. Kad normaliai gyventum, turint omeny mokesčių sistemą ir visa kita, reikia statyti mažiausiai tris spektaklius per metus. Iki krizės užtekdavo dviejų.
Kažkada svarsčiau tokį planą - statyti per metus vieną spektaklį ir turėti kažkokį darbą, nesusijusį su teatru. Paskui supratau, kad tai - absurdas. Teatras kaip alternatyvios realybės kūrimas ir aistrų menas užvaldo ir nepaleidžia.
Ar būtų galima suskirstyti Tavo kūrybą kažkokiais etapais?
Turbūt galėčiau pasakyti, kad apie tai pradėjau galvoti prieš porą metų, nes tada įvyko tam tikras lūžis. Pasibaigė vienas etapas, ir prasidėjo kitas, kuris tęsiasi ir dabar.
Mano spektakliai iš pirmojo dešimtuko buvo tarsi „zondavimai". Jie turėjo daugiau pažintinę funkciją man pačiam. Reikėjo keliauti per įvairius teatrus, statyti ten po pirmą spektaklį - „Savižudis" Kauno dramos teatre, „Virto ąžuolai" Jaunimo teatre ir t.t. 2004-2006 metais dažnai dalyvaudavau įvairiose pjesių skaitymo akcijose, stačiau daug eskizų. Tuos darbus vertinau kaip savotišką trenažą, kai minimaliam laikui išsikeli maksimalią užduotį. Suformavau sau tam tikras gaires: sceniniu būdu pristatant eskizą, svarbiausia yra forma ir mintis.
Sąmoningai imdavausi labai įvairių medžiagų, auginau patirtį bendrauti su pjese ir bandyti kažkaip susikalbėti. Dabar, susidurdamas su Muzikos ir teatro akademijos pirmakursiais, atpažįstu save patį: kai esi jaunas, kyla didžiulis konfliktas tarp to, kas užkoduota medžiagoje, ir to, ką tu nori daryti. Labai rūpi realizuoti visus savo norus, aplenkiant tai, ką tau siūlo pjesė ar kitas tekstas. Pasiimi jį kaip negyvą materiją, kurią užpildai savo turiniu.
Tuo metu buvo labai svarbus susikalbėjimo su medžiaga aspektas, atakuodavau save įvairiais kūriniais, kad „išmuščiau" iš savęs savimeilę, norą scenoje kalbėti tik apie save. Ačiū Dievui, atrodo, kad tai man pamažu pavyksta.
Po akademijos neturėjau jokių galimybių apsistoti viename teatre, kur galėčiau kurti ir ieškoti savo sceninės kalbos su stabilia žmonių grupe. Aplinkybių buvau „įmestas" į tą patį vežimą, kuriame tuo metu atsidūrė ir labai patyrę režisieriai - kad ir Jonas Vaitkus, Rimas Tuminas ar kiti. Patirtis ir pajėgos visiškai skirtingos, o išgyvenimo taisyklės - vienodos. Buvo tikrai nemenkas stresas 23-ejų metų režisieriui važiuoti į Kauno dramos teatrą ir susitikti su artistais, kurie atsimena dar Jono Jurašo laikus. Dėstyti savo tiesas...
Kalbos ir temų ieškojimas dėl to užsitęsė. Dabar darau jau po trečią ar ketvirtą ratą, vis grįžtu į teatrus, kuriuos pažįstu.
O sukdamas tuos ratus, kiekviename teatre esi vis tas pats Agnius Jankevičius?
Manau, kad ne, aš kaskart keičiuosi dėl objektyvių priežasčių. Tarkime, Kauno ar Jaunimo teatre puikiai pažįstu trupę ir žinau aktorius, su kuriais man pakeliui. Rinkdamasis medžiagą, jau galvoju apie konkrečius žmones, jų skaičių. Ypatingų eksperimentų trupės atžvilgiu nebesiimu.
Kalbant apie tą lūžį, man jis įvyko po spektaklio „Poliklinika". Iki tol lūkesčių buvo daugiau negu realybės. O po „Poliklinikos" viskas „nukrito". Nežinau, kaip čia tiesiai šviesiai pasakyti... Turbūt atsitiko toks geras dalykas, kad nustojau turėti iliuzijų, susijusių su savimi teatre.
Ir tai sakai kaip pozityvų dalyką?
Iliuzijos - visiškas blogis. Psichopato pasaulis. Labai džiaugiuosi, kad jų atsisakiau ir pasisakiau sau tai, kas man teatre yra vertybė, o ko visiškai nereikia. To ir nedarau.
Formos ir tematikos atžvilgiu mano spektakliai po „Poliklinikos" yra tokie, kuriuos galėčiau pavadinti prisiminimų teatru. Jie neturi aristoteliškos laiko ir veiksmo vienovės ir svarbiausias įvykis, lemtingas šių spektaklių momentas yra įvykęs dar prieš jo pradžią.
Tai yra, jie visi turi retrospektyvinę struktūrą. Ir, kaip suprantu, Tu sąmoningai renkiesi tokią medžiagą, kuri pati sukurta tuo pačiu principu?
Taip. Iš pradžių tai vyko intuityviai, dabar - vis sąmoningiau. Reminiscencija man yra labai įdomi, nes iš realistinės pusės žiūrint ji yra visiškai žmogiška. Atsakai sau į paprastą klausimą: kas aš esu dabar? Praeities džiaugsmų ir traumų visuma. Šiandiena mane esamu momentu labai mažai formuoja. Tarkime, iš vaikystės atsimename tik tuos dalykus, kurie palietė mūsų ego. Nesvarbių dalykų žmogus neatsimena. O tai, kas svarbu, liko gyva ligi šiol kaip čia ir dabar. Vadinasi, tas prisiminimas lydi žmogų visą gyvenimą, formuoja jį kiekvieną dieną.
Kaip suprantu, dabar Tau atėjo metas atsigręžti. Iki dabartinio Tavo etapo santykį su laiku, su tikrove drumstė iliuzijos. Dabar iš dabarties Tu žiūri į tai, kas praėjo. O kaip bus toliau?
Nežinau. Norėčiau pasilikti sau malonumą išlaukti. Pasidaryti siurprizą. Ir net nelabai noriu žinoti. O kaitos momentas visada ištinka staiga. Vieną kartą „bžik", ir supranti, kad tiltas pereitas. Viskas, stovi ant žemės. Ir reikia su ja kažką daryt.
Grįžkime prie naujausio Tavo spektaklio. Kaip atėjo ši medžiaga?
Romaną „Miego brolis" perskaičiau gal vienuoliktoje klasėje. Gavau tą knygą dovanų. Perskaičiau ir daviau savo motinai, ji labai daug skaito. Kai pirmą kartą skaičiau, man ši knyga pasirodė liūdna ir graži. O motina visąlaik juokėsi. Niekaip nesupratau, iš ko ten galima juoktis. O dabar suprantu, kad ji daugiau skaitė ne Elijo Alderio, o kaimiečių istoriją, kuri iš tiesų rašyta gana komiškai.
Beje, per stojamuosius skaičiau prozos ištrauką būtent iš „Miego brolio". Ir vėliau studijuodamas turėjau minčių statyti etiudą pagal šį romaną, bet nepastačiau.
Žodžiu, tas romanas nepaliko manęs ir atsirado dabar.
Koks šioje medžiagoje yra iššūkis Tau ir aktoriams?
Iššūkis yra vien jau tai, kad tekste praktiškai nėra tiesioginės kalbos. Prozinę, pasakojamąją kalbą konvertuojame į tiesioginę, ir tai automatiškai sąlygoja pačios struktūros pokyčius. Pagal mano sumanymą veiksmas vyksta ne pagal romano struktūrą, kur gana nuosekliai pasakojama Elijo Alderio istorija. Mes paėmėme situaciją, kad veiksmas vyksta praėjus metams po jo mirties. Dėl tam tikrų įvykių kiekvienam personažui susidaro sąlygos atlikti išpažintį apie tai, kas jam buvo tas žmogus, kurį mieste laikė genijumi.
O ar šis spektaklis bus iššūkis žiūrovams?
Kad aš tik dabar po truputį pradedu apčiuopti, kas yra mano žiūrovas... Man atrodo, kad jis yra mano bendraamžis. Toks, koks aš pats esu. Tai yra tam tikra bičiulystė.
Ko niekada nebus Agniaus Jankevičiaus spektaklyje?
O, nežinau... Anksčiau labai nemėgau žalios spalvos. Bet Kaune niekaip neradau apšvietimo sprendimo ir sakau tokiam Vladui - užmesk žalią. Ir užmetė. Žiūriu - visai nieko. Vadinasi, gali būti ir žalia spalva.
Kalbino Vlada Kalpokaitė
