"Šis interviu galėtų vadintis "Bestija žydrom akim", - pasiūlė Andrius.
"Nieko, gruodis, - atsako Jaunimo teatro aktorius Andrius Bialobžeskis į klausimą, kaip laikosi. - Daug spektaklių. Kūrybingas metas. Iššūkių laikas."
Kino teatruose rodomas naujas Kristijono Vildžiūno filmas "Kai apkabinsiu tave", kuriame 43 metų A.Bialobžeskis suvaidino sudėtingą Tėvo vaidmenį, suteikusį aktoriui galimybę kalbėti rūpimomis temomis. Teatre tokių progų reikia ieškoti pačiam.
- Jūs - K.Vildžiūno aktorius?
- Jo dėka atsiradau didžiajame kine. Kūrybinis mūsų bendradarbiavimas prasidėjo nuo "Aš esi tu". Kristijonas parašė scenarijų įsivaizduodamas mane kaip pagrindinio vaidmens atlikėją. Sėdintį medyje.
- Kaip rengėtės Tėvo vaidmeniui filme "Kai apkabinsiu tave"?
- Pasiruošimas truko ilgai. Scenarijus remiasi autentiška teatro režisieriaus Romualdo Juknevičiaus istorija. Jis - mano babos Kazimieros Kymantaitės bendražygis, mano tetos Agnės Gregorauskaitės mokytojas. Turėjau daug informacijos apie jį kaip žmogų, bet ji kiek kitokia nei rodoma filme. Dauguma R.Juknevičių apibūdina kaip labai gyvybingą, aktyvų, kūrybingą. Tiesa, apie dramatišką tėvo ir dukros susitikimą Berlyne nebuvo kalbama arba užsimenama puse lūpų. Kuriant vaidmenį reikėjo galvoti apie to laiko sugniuždytą, sunerimusį, įtarų žmogų. Nekalbų, nejudrų, šiek tiek nesusivokiantį, kur pakliuvo. Ieškojau tam tikros vyresnio žmogaus plastikos. Ji gal labiau vidinė, bet, man regis, pavyko. Daug dirbome, daug šnekėjomės su režisieriumi. Beje, net rūkyti mokiausi, kadangi nerūkau.
Buvo kur pasikapstyti: tiek savo sieloje - savo pragyventame gyvenime, tiek istoriškai. "Aš esi tu" buvo meditatyvus klaidžiojimas vienatvėje, ir dar ten reikėjo fizinių, techninių dalykų, pavyzdžiui, laipioti medžiais. "Kai apkabinsiu tave" tęsia vienatvės temą, tik šįkart prisidėjo prispausto, sugniuždyto žmogaus istorija. Pastangų tikrai reikėjo. Pastarasis vaidmuo - iš tų, į kuriuos įsmingi pats ir kurie įsminga į tave, net ir į pasąmonę. Tiesą sakant, tai vienas sunkiausių vaidmenų. Truputį slėgė. Tam tikri randai nuo pagrindinių vaidmenų visada lieka. Randuotas mūsų amatas.
- Režisierius liko patenkintas?
- Mudu su Kristijonu suradome įdomų principą: labai daug šnekėjomės - atvirai, visokiomis temomis. Abudu turime dukras. Panašiai kaip filme, mano dukra yra išvažiavusi. Žinoma, išvykimo aplinkybės nelygintinos. Dabar tai - laisvo žmogaus laisvas apsisprendimas. Kurdamas vaidmenį labai daug ieškai ir savo patirtyje. Gyvename vienas nuo kito toli, nesimatome. Ilgesys, liūdesys, tam tikra kaltė, kad gal savu laiku kai kas buvo pražiopsota. Galbūt per daug laiko skyriau vienam ar kitam savo gyvenimo aspektui. Iš tų savo patirties dalykų stengiesi ką nors sukonstruoti, kas būtų naudinga vaidmeniui.
- Ar nenusibodo filmuotis televizijos seriale?
- Truputį nusibodo. Tos temos niekuo nepraplečia mano aktorystės lauko. Kaip kuriantis asmuo savęs ten niekaip neišreiškiu. Tačiau profesiniu požiūriu "muilą" reikia atidirbti kaip ir bet kurį darbą. Labai matyti, kiek ten kas ko įdeda. Jei turėtume didelę kino industriją, tai ir serialai būtų kitokio lygio. Į jokį žanrą nereikia spjaudyti, bet man įdomesni ne masinei auditorijai skirti dalykai. Aktoriams serialai - šiokia tokia paspirtis pragyventi.
- Jaunimo teatre turite pakankamai darbo?
- Tikrai pakankamai. Tik manau, kad gal atėjo laikas kai ką keisti. Jau drąsiau imtis man rūpimų temų, gal pačiam ieškotis medžiagos. Gal pačiam ir parašyti.
- Tai jau ir jūs suksite į režisūrą?
- Nenorėčiau į režisūrą, norėčiau susirasti medžiagą ir žmogų, padėsiantį tą sumanymą įgyvendinti. Kol kas esu linkęs vaidinti, tačiau dabartinė padėtis manęs netenkina. Darbas Jaunimo teatre labai mielas, tačiau dažniausiai darai ne tai, ko norėtum. Kiekvienas kūrybingas aktorius prieina tokią ribą: ima siaurėti jo temų ratas, norisi įgyvendinti kuo daugiau, o laiko mažėja. Ne visuose vaidmenyse surandi tau rūpimų dalykų. Jau netenkina, jeigu gali pasakyti tik truputėlį.
Skųstis negaliu: turėjau ir darbo su Eimuntu Nekrošiumi etapą, ir Jaunimo teatro etapą, ir pažintį su Jonu Vaitkumi. Bet visada ieškai ir kitokio atitikimo - grynai žmogiško susišnekėjimo. Buvo metas, kai puikiai rasdavom kalbą su Ignu Jonynu, bet dabar jis teatre nebedirba. Atrodo, režisierių daug, bet jie irgi sprendžia savo temų klausimą. Ne visada atsiranda sąlyčio taškų.
- Kokiu vaidmeniu dabar norėtumėte prabilti?
- Labai teisinga Armeno Džigarchaniano frazė: "Aš savo hamletus ir lyrus suvaidinau, tik jūs nepastebėjote".
Norėčiau suvaidinti profesorių Klauzeną savo 70-mečio proga. Yra labai gera Gerharto Hauptmanno pjesė "Prieš saulėlydį". Ten taip ir parašyta: profesorius Matijas Klauzenas, gerai atrodantis 70 metų vyras. Tikrai labai geras vaidmuo. Viliuosi, kad kas nors pradės statyti tokią dramaturgiją.
- O kas dabar galėtų? R.Juknevičius būtų galėjęs.
 |
| Aktoriai Andrius Bialobžeskis ir Serjejus Ivanovas Valstybinio jaunimo teatro spektaklyje „Bestija žydromis akimis”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
- Žiūrėsim, kas bus, kai sulauksiu 70-ies.
- Ar tikrai artistas - neįgyvendintų sumanymų kapinės, kaip sakė rusų aktorius Georgijus Vicynas?
- Labai sutikčiau. Bet kartais tie neįgyvendinti sumanymai kažkaip stebuklingai įsikūnija visai kituose dalykuose, kur net nesitikėjai. Vaidmuo, apie kurį mąstei, staiga atsiranda visai kitur. Vadinasi, kitaip, bet tema - ta pati.
- Kritika tą pamato?
- Nebūtinai pamato. Nemanau, kad taip giliai kas nors kapsto. Bet svarbu, kad tu tą temą išreiški.
- Rašymas - dabartis ar ateities planai?
- Tai vyksta seniai. Kadangi nesu patenkintas rezultatu, nelabai viešinu. Žiūrėsim, kas iš to išsirutulios. Gal monospektaklis.
- Gal jau užsitikrinote Rolando Kazlo talką ir paramą?
- Jis kryptingai žengia savo keliu. Galiu tik jam padėti, jeigu būsiu reikalingas.
- Pastarasis R.Kazlo darbas - "Raštininkas Bartlbis" - "neformatinė" medžiaga. Kaip jį vertinate jūs, spektaklio dalyvis?
- Mano nuomone, dabar į teatrą ir turi ateiti "neformatiniai" dalykai. Kuo daugiau jų. O spektaklio kūrybos procesas buvo puikus - jau vien tuo, kad nepaprastai kultūringas. Teatre tai nėra labai įprasta. Hermanas Melvilis scenoje - gerbtinas iššūkis. Ir tema, ir forma - iššūkis. Tam tikras R.Kazlo temų pratęsimas, tarkim, "Kaligulos". Žiūrėsim, kaip spektaklis gyvuos. Teatrams dabar sudėtingas metas - kartelė nuleista, įsiskverbusi komercija. Žiūrovai ateina tikėdamiesi pramogų. Ne tik Rolando spektaklis - iššūkis, bet ir, pavyzdžiui, Gintaro Varno "Publika". Nieko, Jeanas Louis Barrault savo spektaklį pagal Williamo Faulknerio "Kai aš gulėjau mirties patale" teparodė keturis kartus. Svarbu ateiti ir padaryti viską, kad jis pavyktų kuo geriau. O kaip bus, taip. Imsimės kitų darbų. Mano vaidmuo Rolando spektaklyje - tik funkcija. Sukūrėme jį iš H.Melvilio laiškų. Kalbant krepšinio terminais, reikia pažaisti įvairiose pozicijose, kad būtų bendras veiksmas.
- Vaidinate Jaunimo teatro vizitine kortele tapusiuose J.Vaitkaus režisuotuose Petro Vaičiūno "Patriotuose".
- Aš ten pasirodau tik pabaigoje, pataikau į savitą pasaulį, sukurtą per pirmą dalį. Man daug svarbesnis buvo vaidmuo J.Vaitkaus statytoje "Ivonoje, Burgundo kunigaikštytėje" - tiek medžiagos, tiek proceso požiūriu. Su J.Vaitkumi susidūriau vėlai, bet labai laiku - kai man būtinai reikėjo naujo kvėpavimo, sujudinimo, šviežio gūsio, naujo impulso. Netikėti jo pasiūlymai ir sprendimai, iš pradžių nieko nesupratau, klaidžiojau tarsi girioje - visai kita sistema, kiti priėjimai, paskui intuityviai užčiuopiau. Kuo toliau vaidiname spektaklį (jau treji metai), tuo smagiau, veriasi vis naujų prasmių.
- Jūs - režisierės K.Kymantaitės anūkas. Ar šita etiketė jus persekioja?
- Mūsų panašūs charakteriai, gal todėl mus ir lygina: "Va va, gryna Kazė." Yra tokių pasakymų. Paveldėjau aštrų liežuvį, dėl jo laidymo nemažai esu nukentėjęs. Panašus mūsų gyvybingumas. Bet esu visai kitokios aktorinės prigimties.
- Ko dar nepasakojote apie Babą Kazę?
- Gal senstu, bet vis labiau pradedu suvokti, kad anapus visų jos fejerverkų slypėjo kita - skaudi ir dramatiška pusė. Kai augau, Kazė visiškai viena gyveno name Beržyno gatvėje. Prisimenu savo stebuklingą vaikystės laiką ir jos - pavargusio, vienišo žmogaus - nemigas. Visiškai kitas vaizdas - liūdnas buvimas, o saulei patekėjus - ėjimas toliau. Kaip kareivio. Visa ištveriančio pajaco ištvertis. Čia ir pasmerktumas, ir likimas. Mūšiai, apkasai, pralaimėjimai, netektys, žaizdos... Teatro pasaulis paprastai įsivaizduojamas kaip triukšmingų linksmybių vieta: šampanas, pokyliai, gėlės, ovacijos.
Bet yra ir kita pusė. Kazė labai abejojo dėl mano aktorystės, ilgai nėjo žiūrėti mano darbų. Gal kad žinojo, jog tai be galo sunku ir visiškai nelinkėjo tokio gyvenimo. Suprato, kiek visko bus: intrigų, kalbų, klaidų...
- Ir už jūsų komunikabilumo slypi kita pusė?
- Be abejo. Manau, Kristijonas ją ir įžvelgė. Abu tie mano personažai jo filmuose tokie - dramatiškai vieniši. Teatre tą temą praveria abu Gintaro Makarevičiaus spektakliai pagal Anetos Anros pjeses: "Katinas Temzėje" ir "Bestija žydrom akim", tik personažai čia labiau dangstosi (kaip ir gyvenime) emocinėmis kaukėmis. Nuo "Katino Temzėje" prasidėjo mano kitokio scenos supratimo ir buvimo joje užuomazgos, juolab kad ten esu vienas. "Bestija žydrom akim" - man ypač mielas nestandartinis, "neformatinis" kūrinys. Šiuose spektakliuose yra tos brangiausiosios sekundės - tikrumo, nuogo nervo - dėl kurių ir žaidžiamas šis nelemtas (iš tikrųjų - Dievo lemtas) pokeris, vadinamas teatru.
Knietėjo pamatyti G.Varno "Publiką", kadangi pats esu vaidinęs pirmoje jos versijoje. Tarp kitko, ten vaidino ir Kazė - savo paskutinį vaidmenį. Jos personažo frazė: "Baisu pasiklysti teatre ir nerasti durų." O po metų ji buvo pašarvota tame pačiame teatre. Didelė pagarba Gintarui, turint omenyje, kad tada neatsirado kritikų, kurie susivoktų, kad tiek K.Kymantaitei, tiek Monikai Mironaitei derėtų paskirti padėkos premijas, kol jos gyvos. G.Varnas, išskirtinai teatrą mylinti išskirtinė asmenybė, suteikė Kazei galimybę atsisveikinti su teatru.
Mūsų "Publika" buvo performansas, atsiradęs spontaniškai - iš pasiūlymo pristatyti šią pjesę teatro forume "Kaitos taškas". Išsivyniojo netikėtas dalykas. Tuo metu dar buvo galima daryti tokius beprotiškus reveransus. Visi dirbo nemokamai, o dabar kapitalizmas viską sustygavo taip, kad niekas už dyką neateis pagrimuoti, neduos kostiumų, nesuteiks scenos. Aną "Publiką" lydėjo įspūdinga beprotybė. Tokio avantiūrizmo be galo pasiilgstu. O dabar Gintaras, likdamas ištikimas sau, sukūrė puikų, manifestuojantį ir mūsų europietiškumą kvestionuojantį spektaklį su nauja aktorių karta, puikia Giedriaus Puskunigio muzika bei G.Makarevičiaus scenografija.
- Esate žinomas ir atpažįstamas. Kodėl nesužvaigždėjote?
- Iš pradžių visuotinis dėmesys ir trikdė, ir maloniai nuteikdavo. Įpratau, išmokau atsiriboti. Galų gale tai profesijos dalis. Tiesa, man kur kas maloniau, kai išgirstu, kad žiūrovui patiko mano Makbetas, o ne serialo Mirka.
- Nelabai seniai vykote į Uteną skaityti Henriko Radausko poezijos. Dar viena veiklos sritis?
- Ir pati mieliausia. Man smagu važinėti po Lietuvą su įvairiais skaitymais. Šiemet buvo H.Radausko 100-metis, Henriko Nagio 90-metis. Sigučio Jačėno projektui "Aktorių balsai" kartu su Domantu Razausku esu įrašęs Rimvydo Stankevičiaus poezijos rinkinį "Laužiu antspaudą", kompaktinė plokštelė vadinasi "Valhala". Įrašyti ir Sigito Gedos "Nakties žiedai" ("Paskyrimų poema Fransua Vijonui"), tik trūksta pinigų išleisti...
- Ar vyksta kova su publika, kad juos įtikintumėte, jog esate ne tik Mirka?
- Nevyksta. Todėl, kad žmonės ateina ne pramogauti, o pasiklausyti poezijos. Tai elitinė publika. Nereikalauja linksminti, bet nori išgirsti, ką mes savo kultūroje turime vertingiausia. Brangūs man tie vakarai. Labai stiprus grįžtamasis dvasinis ryšys. O ir šiaip įdomu, kaip gyvena Lietuva.
- Ir kaip?
- Sunkiai, bet laikosi. Laikosi.
