Šokėjai savo kūnais sugeba įžiebti tokią atmosferą, kuriai tvyrant šie tampa pasigėrėjimo objektais, skleidžiančiais ir švelnumą, ir užtikrintumą, ir seksualumą, ir net gaivališkumą.
Tikroji realybė čia susitelkusi būtent žodinėje materijoje – ji čia svari, slūgsanti kaip vanduo, tu čia jos ieškai ir būtinai randi – tai raidėmis, tai žodžiais, tai knygose, tai lentose, tai lūpose.
„Found found found“ ekranas greitai ima viršų prieš gyvus žmones – noriu stebėti, ką parodys Ričard Žigis projekcijos, bet ne sceną, ne kintančias mizanscenas, ne ranka pasiekiamus aktorius.
[Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis „Sala, kurios nėra“.] Simfonijos, harmonijos paieškos „formatas“ verčia panevėžiečių publiką susikaupti ir suvokti, kur jie atėjo, kas jie buvo, kuo jie galėtų būti…
Jokūbo Brazio režisuotas spektaklis „Storas sąsiuvinis“ tapo nuolatiniu žiūrovo širdies ir proto plėšymu, tarsi matuojant, kiek smurto ar jo įvaizdžių gebame toleruoti.
Spektaklyje „Kim Juri“ juntamas siekis puoselėti ir saugoti vaidybos meną. Aktorius Povilas Budrys vienas suvaldo personažo, liudijančio savo tiesą, ir tikrovės konfliktą.
Aktoriams ir režisieriui rūpi žmogaus, patekusio į ribinę situaciją, būsena ir savęs pažinimas. <…> Šalia vykstančio karo kontekste kyla minčių ir platesnių diskusijų – o kaip elgčiausi aš, jeigu?..
„Girti“ – tai aktorių malonumas vaidinti ir žiūrovų malonumas juos stebėti. <...> Akivaizdu, kad režisierius aktoriams sugebėjo įkvėpti pasitikėjimą teksto prasmingumu.
Šįkart siekta Hoffmanno istoriją sušiuolaikinti pasitelkiant roboto ir žmogaus priešpriešą. Vis dėlto kyla klausimas: kodėl vis dar plėtojamas naratyvas, kad žmogus ir technologijos negali draugauti?
