Turint omeny dar nenusistovėjusią spektaklio formą, trūkinėjantį ritmą, kartais įvairiausių skersvėjų kiaurai perpučiamą atmosferą ir pametamą prasmės giją (manau, kad ją pamesdavo ne tik žiūrovai, bet ir spektaklio kūrėjai), jau dabar matyti, kokie 2006-ieji ryškėja padūmavusiame 1907-ųjų veidrodyje.
Kito valia, galbūt kito kerštas, o gal didžiausia ir slapčiausia mirties misterija – suspausdamas, supresuodamas pjesės įvykius ir laiką, Jonynas gimimą priešpriešina mirčiai ir žmogaus gyvenimą paverčia pašaipiu egzistencijos mirksniu.
Išties – režisieriaus Igno Jonyno ryžtas su Leonido Andrejevo „Žmogaus gyvenimu“ šiek tiek pasunkinti, pafilosofinti, paegzistencinti pasilinksminimų svaiguliu užsikrėtusį lietuvių teatrą yra didvyriškas.
