Tai, ką daro šviesiaplaukė, žydrų akių ir nepaprastai skaidriai baltų marškinių ketveriukė, spektaklio afišoje žvelgianti į žydrą dangų, nepavadinsi spektakliu.
Spektaklio kūrėjai siekia šokiruoti, papiktinti žiūrovą, pažadinti stereotipų nuslopintą mąstymą. Bet publikai nejučiomis kyla klausiamas – ar taip jau malonu įsijausti į infantilumo būseną?
Jei tradicinį politinį teatrą galima prilyginti gyvenimo veidrodžiui, tai tas veidrodis, kurį pateikia Cezario grupė, yra neabejotinai kreivas. Smagiai kreivas.
