Žmogaus gyvenimas pagal Igną Jonyną

Dama (Aušra Pukelytė) kaip sveikinimų-pageidavimų koncerto diktorė

Išties – režisieriaus Igno Jonyno ryžtas su Leonido Andrejevo „Žmogaus gyvenimu“ šiek tiek pasunkinti, pafilosofinti, paegzistencinti pasilinksminimų svaiguliu užsikrėtusį lietuvių teatrą yra didvyriškas. Dar labiau didvyriškas dėl to, kad paegzistencinti lietuviškosios scenos šiandieną imamasi literatūra, po įmantriai alegorine forma slepiančia ganėtinai lėkštą filosofinę publicistiką. Publicistiką, kurią, štai 1907-aisiais repetuodamas „Žmogaus gyvenimą“, iš karto pajuto režisierius Konstantinas Stanislavskis ir nedvejodamas pareiškė – „tai vienas siaubas – šlykštynė, o ne pjesė“. Keista, bet bemaž šimtui metų praėjus šis „vienas siaubas“ tampa galimybe susigrąžinti lietuvių teatre, regis, su kiekviena diena vis sunkiau beįžiūrimą atidesnės žmogaus gyvenimo refleksijos dėmenį.

 Tą dėmenį Alberto Camus „Kaliguloje“ pabandęs sugrąžinti be šiuolaikinės teatro kalbos paieškos – vien iš pasitikėjimo tekstu bei aktorinės vaidybos nuoširdumu,– „Žmogaus gyvenime“ I. Jonynas elgiasi kur kas apdairiau. Ir, regis, mėgina surasti egzistencinės žmogaus gyvenimo problematikos bei gyvą scenos bei auditorijos kontaktą provokuojančios teatro kalbos dermę. Dermę, kurios ieškodamas jis sulipdo ryškų kontrastą tarp gyvenimo dramatizmą metaforizuojančio Žmogaus (Andrius Bialobžeskis) likimo ir komiškomis spalvomis nudažytos jo aplinkos, susidėliojančios iš, tiesa, ne pirmo šviežumo šmaikštumą spinduliuojančių veikėjų – moteriška suknute apvilkto Rimgaudo Karvelio Moteriškės, „Yamahos“ melodijomis gimusį Žmogaus sūnų sveikinančio Italo (Tomas Kizelis), sveikinimų-pageidavimų koncerto diktorę parodijuojančios Damos (Aušra Pukelytė), visus stropiai prižiūrinčios galingos rožinės Mergaitės (Ingrida Daunoravičiūtė), kuri, ko gero, yra vienas guviausių bei patraukliausių „Žmogaus gyvenimo“ personažų, ir t.t.

Kitaip sakant, antikinės tragedijos chorą savotiškai imituojančias L. Andrejevo pjesės masuotes savo „Žmogaus gyvenime“ I. Jonynas ryžtingai paverčia šiuolaikinės populiariosios kultūros parodijomis. Paverčia, regis, tam, kad šalia jų bukumo it virš scenos visą laiką kabančio didžiulio sietyno šviesoje nutvikstų rimtomis, dramatiškomis intonacijomis pasakojama A. Bialobžeskio Žmogaus gyvenimo istorija. Istorija, kurią per jautrią, iki kančios patoso palaipsniui įsisiūbuojančią A. Bialobžeskio vaidybą „Žmogaus gyvenimas“ tarytum išskiria kaip vienintelę tikrojo žmoniškumo vietą. Tačiau kuria apie žmogaus gyvenimą nepasako nieko daugiau, nei tai, kad Žmogus truputį pagyveno, pakentėjo ir numirė. O nieko daugiau už tai „Žmogaus gyvenimas“ nepasako, regis, todėl, kad nė nemėgina režisūriškai kaip nors sukirčiuoti savojo protagonisto istorijos. Kad, pernelyg pasitikėdamas A. Bialobžeskio Žmogaus kentėjimo įtaiga, tarytum užmiršta įtikinti truputį žmogiškesniais dalykais. Visų pirma, tarp savo Žmogaus ir kitų žmonių jis užmiršta išbrėžti pačias elementariausias tarpusavio santykių linijas. Ir paaiškinti, kas šį Žmogų sieja su jo Žmona (Neringa Varnelytė), paskui su nuolat scenoje šmėžuojančia vakariniais tualetais išsipuošusia kompanija ir galiausiai su dievu ar likimu – su tuo Kažkuo, pilkai dėvinčiu (Rolandas Kazlas), nė akimirkai nepasitraukiančiu nuo Žmogaus, bet ir nepriartėjančiu prie jo tiek, kad tarp jų užsimegztų sklandesnis bei aiškesnis dialogas. Ir kad nesinorėtų vis garsiau klausti, kiekgi apie žmogaus gyvenimą gali papasakoti spektaklis, kurio protagonistas štai skurdo scenoje su tai nusileidžiančiu, tai vėl pakylančiu sietynu, simbolizuojančiu, reikia suprasti, neišsipildantį laimės troškimą,– su juo užmezga, regis, kur kas glaudesnį kontaktą, nei su kuriuo nors iš jį supančių žmonių. Žmonių, kurių kiekvienas, atskirai paimtas, yra išties spalvingas ir įdomus, bet, giliau nesusietas su kitu, arba tiksliau sakant, su kitu, kaip, beje, ir „Kaliguloje“, susietas tik buvimo vienoje scenoje, labai greitai netenka savo įdomumo.

Žmona (Neringa Varnelytė) ir Žmogus (Andrius Bialobžeskis). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Tiesa, iš A. Bialobžeskio Žmogaus ir R. Kazlo Kažko, pilkai dėvinčio susidūrimų I. Jonynas, regis, mėgina išspausti bent kiek nuoseklesnę žmogaus bei jam abejingo dievo santykių dramaturgiją. Dramaturgiją, prasidedančią Žmogaus grasinimais dievui, kulminacinį savo tašką pasiekiančią maišto scenoje – scenoje, kurioje įpykęs Žmogus, nelyg simbolizuodamas savo pergalę prieš likimą, įvynioja Jį į raudoną kilimą,– o pabaigoje tarytum reziumuojančią nenugalimą likimo nuožmumą – visa ko netekusio Žmogaus raudą stebinčiam Jam leidžiančią labiau sielotis dėl ašaromis supurvintų grindų, nei dėl apraudamo nelaimingo likimo. Tačiau vėlgi – šią, reikia pripažinti, truputį patetišką dramaturgiją „Žmogaus gyvenimas“ paramsto pernelyg tiesmukais pastoliais, kad joje pasimatytų kažkas daugiau už vargšo Žmogaus ir jam nedosnaus, šalto bei pabrėžtinai oficialaus Kažko, pilkai dėvinčio kontrastą. Kontrastą, kurio schematizmą I. Jonynas tarytum bando pratirpdyti daugiapavidalio R. Kazlo Jo – tai valytojo, tai kažkokio buhalterio, tai šiaip pašalinio stebėtojo – mįslingumu. Bet iki galo visgi neištrina įspūdžio, kad tas Kažkas, pilkai dėvintis yra daugiau neaiškus, nei mįslingas.

Ir apskritai – tarytum jusdamas ryškiais Žmogaus ir Kažko, pilkai dėvinčio, Žmogaus ir aplinkos kontrastais išraizgytos savo struktūros negyvumą, I. Jonyno „Žmogaus gyvenimas“ uoliai stengiasi išsijudinti kuo sunkiau iššifruojamo, kuo neaiškesnio bei įmantresnio scenino pasakojimo kryptimi. O savo „abra-kadabriškumą“ bene vaizdžiausiai jis paliudija super-paslaptinga Daktaro (Aleksas Kazanavičius) istorija. Atėjęs padėti gimti Žmogaus sūnui, pakėlęs skambančio telefono ragelį, kažką, matyt, labai svarbaus ten išgirdęs, paskui išsivilkęs iki apatinių ir bemaž visam spektaklio laikui atsisėdęs ant suolelio su metafizinio siaubo išraiška veide, bet taip ir nepaaiškinęs, kas gi jį čia taip sukrėtė,– toks A. Kazanavičiaus Daktaras iškalbingai byloja, kad kažkokios viršžmogiškos veiksmo peripetijos I. Jonynui rūpi kur kas labiau, nei žmogiškas suprantamumas. Suprantamumas, kurį apeidamas „Žmogaus gyvenimas“, viena vertus, padvelkia kvapniu keistos mistikos aromatu. Tačiau, kita vertus, verčia galvoti apie tai, kad tokia mistika šiek tiek disonuoja su teatrui uždėta našta kalbėti žmonėms. Ir kad teatro spektaklis, mistinio kalbos raizgumo besisiekiantis įnirtingiau nei jos aiškumo, rizikuoja susilaukti Žmogaus likimo. Žmogaus, kuris, kaip savo pjesės prologe Kažkam, pilkai dėvinčiam leido samprotauti L. Andrejevas, „išniręs iš nakties, paskui vėl į naktį sugrįžta ir be pėdsakų pranyksta laikų beribiškume – nebemąstomas, nebejaučiamas, niekieno nežinomas“.