Kauno menininkų namai neseniai pakvietė į dvi premjeras. Per „Tarnaites“ keletas žiūrovų triukšmingai atsikėlė ir demonstratyviai išėjo iš salės, po „Paskutinio kavalieriaus“ matėsi graudžiai sudrėkusių (ypač moterų) akių.
Kunčius ir Vidžiūnas parodė kafkišką partinių ir meno hampelmanų mišinį – iškreiptą veidrodį, makabreską, apimančią laiką tarp dviejų antanų mirčių – Smetonos ir Sniečkaus.
Pamirštant istorinę chronologiją ir šiuos du autorius skiriančius dešimtmečius, abu paskelbė šachą sovietinei epochai; savo matu ją dabar ryžosi pribaigti ir du jauni režisieriai. Anot klasiko, ledas pajudėjo…
„Publika, sutik savo likimą!“- skelbia į Kauno dramos teatro avansceną išėjęs Podsekauskas, ir publika, ko gero, net neįtaria, kad likimas bus jai malonus. Jos laukia stilingas marazmėlis.
„Savižudis” – teatras, mėginantis kalbėti pagal paskutinį mados klyksmą: nesvarbu ką, svarbu tik kad visiems būtų smagu.
Štai tokioje orgijoje teko dalyvauti šių eilučių autoriui drauge su dar keliomis dešimtimis kviestinių garbaus amžiaus žiūrovų ir pora šimtų džiūgaujančio jaunimo.
Kuriama teatrališka stereotipinių komiškų multi personažų visata. Koršunovas ją valdo meistriškai, be melancholijos ar pasišlykštėjimo. Tokia strategija reikalauja tikslios įžvalgos ir talento, kad už šių popvaizdinių fantasmagorijos išryškėtų dabarties istorijos kontūrai. Oskaras Koršunovas nėra populistas, jis užsiima popkultūros archeologija.
Paradoksalu, tačiau grimas yra ne vien slepiantis, pagražinantis ar koreguojantis, bet ir apnuoginantis, kad būtų „kaip natūralu“. Natūralumas jau seniai yra dirbtinai konstruojamas.
Spektaklio užuomina: reikia mokytis gyventi ir išgyventi kuo daugiau buvimo dabar palaimos kasdienybėje ir realybėje, kad sustabdytume šią atpalaiduojančią amžinybės trauką. Man džiugu, kad Lietuvoje formuojasi filosofinis teatras.
