XIX teatro amžius: pirmosios asociacijos

Vaidas Jauniškis 2006-10-14 Verslo žinios, 2006 10 13

aA

Santjagas – Vidas Petkevičius, Čeče – Jurgis Domaševičius. Mariaus Abramavičiaus nuotrauka

Nilo Cruzo pjesė „Ana tropikuose“ Jaunimo teatre pirmąkart nuskambėjo prieš pusantrų metų, kai per JAV dramaturgijos forumą kukliu, bet skoningu skaitymu ją pateikė režisierius Jokūbas Vilius Tūras. Vėliau ją ir bandė pastatyti, tačiau susidūrė su tiesa, jog ir režisierius teatre nėra visagalis. Dabar „Aną tropikuose“ režisavo Kostas Smoriginas.

Pjesė buvo pasmerkta „Pulitzeriui“, jau kuris laikas tampančiam literatūriniu „Oscaru“: čia turiu galvoje ne apdovanojimo rangą, bet abejotiną kokybę. Amerikiečiai „Pulitzeriu“ neabejoja, nes viskas, kas yra „gerai padaryta“ (buvo toks XIX a pabaigos terminas apie vodevilines-salonines pjeses), jiems yra gerai. Ši pjesė – taip pat.

Amerikiečiai turi, kas jiems sužadina nostalgiją, tegul ir istorinę: tabako fabrikėlis Floridoje, kur sukami nuostabiausi cigarai, o Kubos dar neiškastravo Fidelis Castro. Jiems egzotiška ir įdomi yra „nepažini ruso siela“ – Levo Tolstojaus romano pavidalu. Mums – priešingai, mes tebekreipiame dėmesį į „Anos Kareninos“ parafrazes. O be reikalo.

Į Floridos fabrikėlį užklysta skaitovas (buvo tokia profesija – skleisti kultūrą gamybos cechuose), žinia, vardu Chanas, ir su nedideliu „Anos Kareninos“ tomeliu išveda visus iš proto, jau ir taip įklimpusius į savus vronskių-kareninų santykius. Tik kol niekas pirštu neparodė, tol visi buvo ramūs ir santykiavo kas su kuo, bet literatūra ir reikalinga tam, kad atpažintum save. Taigi – įvyksta visai karmeniška tragedija. O amerikietiška komedija joje yra ta, kad gamyba suklestės pradėjus sukti naujus cigarus –„Ana Karenina“, žinia.

Pjesė ne itin gudri, ne per daug pretenzinga, nuausta iš klišių ir trafaretų, bet statyti yra ką. Tokios visiškai pakanka, kad galėtum gerai padaryti spektaklį. Prileisti sceną cigarų kvapų ir tropikų aistros, prakaito ir literatūrinių pasažų. Bet tam reikia šiek tiek padirbėti, įdėti kruopštesnio scenografijos, režisūros, aktorių triūso. Tačiau kūrėjai tikriausiai mano, kad bent šiek tiek rimčiau vaizduoti kitą pasaulį teatre jau kažkaip nepadoru, todėl jie tik nuduoda jį vaizduoją. Nereikėtų reprezentatyvios apklausos, kad sužinotum, su kuo daugeliui žiūrovų asocijuojasi Kuba (čia Florida, bet verslas vis tiek – Laisvės salos kvapu pašventintas). Numanomi atsakymai – „Guantanamera“, „Besame mucho“, linksma liaudis, cigarai, romas. O Rusija? Sniegas, be abejo, gali būti meškos, trikinkė ir koks nors romansas, tarkime, „Jamščik, nie goni lošadei“.

Visa tai spektaklyje ir yra. Jis auste išaustas iš visų įsivaizduojamų stereotipų apie tuos kraštus, nė per nago juodymą nepasistengta sukurti šį tą daugiau nei klišes. Cigarai sukami įkišus rankas į dėžutes, o ne ant stalo ar ant moterų šlaunų, scenografijai pakanka tiesiog cigarų dėžių, primenančių žaliuzių sieną (nors yra ir būtinas altorėlis su Dievo motina), visi vaikšto baltais drabužiais, beveik kaip Benderio įsivaizduotame Rio de Žaneire. Lygiai taip pat ir su kitomis „smulkmenomis“: nors, kaip programėlėje rašoma, veiksmas vyksta 1926 metais, vis vien skamba „Guantanamera“, kuri bus sukurta tik po 40 metų, o „Besame mucho“ autorei meksikietei Consuelo Velazquez – dar tik dveji metukai.

Tai visiškai nesvarbu, nes režisieriui Smoriginui rūpi tik scena ir teatrališkumas. Antraip – kas pasakys, kodėl paskanavęs gaspačio Chuanas spjaudosi? Vardan efekto, nes – jis ką, neįtraukė jo su motinos pienu? Ir stipresnio gėrimo neragavo, nors jam jau 38-eri? Lygiai taip pat dėl teatrališkumo gęsta ir bent kiek įmanomas pjesės realizmas ir dramaturginės įtampos – po dainelėmis, po šviesų žaismais ir milžiniško propelerio gūsiais, po aktorių tiesiog maloniu paviešėjimu scenoje. Čia jau kita literatūros ir teatro rūšis – ne atpažinti kažką savyje ir aplink save, bet tiesiog – atpažinti kitą. Paprastai, kilus pirmajai asociacijai. Tarkime, man pirmoji asociacija su Sauliumi Sipaičiu yra gitara – jau nepamenu, kada be jos jis buvo scenoje. Kristina Andrejauskaitė vaidina lygiai tokią pat, koks ir kabo jos portretas teatro fojė – sausą, valdingą, vos vos autoironijos. Dalioje Morozovaitėje tiesiog atpažįsti Dalią Morozovaitę, ir nesvarbu, ką ji kuria. Ryškiau išsiskiria epizodiniai vaidmenys: aistringas Irenos Kriauzaitės akių blykstelėjimas, Rasos Marazaitės įsikąstas cigaras įsimena labiau už įvairias tiradas ir pakyrėjusią dainušką. Bet tai nebeturi reikšmės, nes visi scenoje tokie savi ir viskas visiems labai šaunu ir „ant bajerio“.

Dar viena, tiesioginė ir tiksli asociacija būtų ta, jog teatre tu žiūri Lotynų Amerikos telenovelę. Tik skirtumas tas, kad tose novelėse aktoriai ir vaidina su visais žanrui privalomais akių žybsėjimais ir pykčio protrūkiais, o čia – pernelyg išvėsę ir tąsūs jausmai bei personažai. Trūksta tik vieno: kad režisieriui būtų pakakę ironijos imti ir sukurti aiškią telenovelę (galbūt net su ją garsinančiais lietuvių aktoriais), ir turėtume gerai padarytą spektaklį ir dar matytume režisieriaus poziciją. Bet remiantis asociacijomis su teatro istorija, tokie stanislavskiški uždaviniai atėjo į sceną tik XX a pradžioje. O čia mes turime tik „gerai padarytą“ pjesę.

Skaityti kitus „Verslo žinių savaitgalio“ straipsnius >

recenzijos
  • Neimanių strimelės, aguročiai ir kalendoriai

    Net jei tekstas plūsta iš aktoriaus, kurį be galo įdomu stebėti, lūpų, to neužtenka, kad spektaklis įvyktų, – įvyksta veikiau vaidmuo, o begėdiškai karaliauti vis dėlto paliekama literatūrai.

  • Visi tie vieniši Martino McDonagh fanai

    Spektaklį „Vienišieji vakarai“ (rež. Artiomas Rybakovas) kūrė ambicingi, jautrūs, bet iš saugios zonos išklysti, nuvilti dramaturgą ir apsijuokti prieš žiūrovus nenorintys menininkai.

  • Begalinė kadrų seka

    Spektaklis „Paukščiai“ nekuria Hitchcocko filmų atmosferos. Annai Smolar pavyko sukurti savo paukščius, kurie skraido ir gnybia sulėtintai, primindami ankstesnį jos statytą darbą „Sulėtintai“.

  • Į(si)traukti į paslaptingą žaidimą

    Spektakliu „Antrininkas“ auginama intriga apie (ne)egzistuojantį pjesės autorių Loreną Ipseną. Toks kontekstas galėtų būti laikomas kūrybiniu eksperimentu, bet ar jis iš tiesų praturtina kūrinį?

  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Tad spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.