Oskarui Koršunovui tapus Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovu, jo paties vardo teatras (OKT) pasuko nedidelės apimties „aktorinių“ spektaklių kryptimi. 2021 metais daugelyje čia pastatytų kūrinių analizuojamos aktualios socialinės problemos, kurioms pristatyti būtina gili žmogaus asmenybės analizė ir dinamiška scenoje vaizduojamų santykių raiška.
Tarp tokių - Dariaus Gumausko režisuota „Detoksikacija“, Dainiaus Gavenonio „Laisvė“, iš dalies - Kamilės Gudmonaitės „Šventė“ ir, be abejonės, Manto Jančiausko „Portalas“.
M. Jančiauskas ir pjesės autorė Birutė Kapustinskaitė teigė, kad spektaklio ašis - jautrioje situacijoje atsidūrusio žmogaus pažeidžiamumas, leidžiantis jį lengviau įtraukti į manipuliatyvias ir destruktyvias organizacijas. Man pasirodė, kad sektos pobūdžio žaidimas tėra fonas, kuriame tyrinėjama vyrų situacija XXI a. Vakarų visuomenėje: auklėti būti vadovaujančiais, uždarais ir be pagalbos susitvarkančiais su savo problemomis, jie atsiduria aplinkoje, kurioje iki tol svarbiausiomis laikytos vyro savybės nebėra būtinos ar net įvardijamos kaip žalingos.
Trisdešimt ketverių Audrius, kurį vaidina Marius Repšys, gyvena su neseniai pastojusia drauge (Adelė Šuminskaitė) ir su poinsultinės būklės motina (Eglė Gabrėnaitė), kurią reikia slaugyti. Vieną dieną netikėtai atleistas iš darbo jis papasakoja apie tai publikai, tačiau ne partnerei - jai meluoja pasiėmęs laisvų dienų. Siekdamas išspręsti problemą greitai ir neįtraukdamas artimųjų, jis įsisuka į „Portalo“ žaidimą, jame susikuria avatarą ir vedamas dalyvio slapyvardžiu Chesus55 (personažą įgarsina Matas Dirginčius) gauna misijas, jas turi įvykdyti realybėje, o už jas atsiskaityti - žaidime.
Gyvenime nestabilioje situacijoje atsidūrusiam žmogui tai tampa išsigelbėjimu: jis gauna konkrečias nuorodas, ką daryti, kad atrastų savo pašaukimą, suimtų gyvenimą į rankas ir nugalėtų problemas su jomis nekonfrontuodamas. Tradicinė įtraukimo į bet kokią sektą ar kitą priklausomybės reikalingą organizaciją taisyklė - ištiesk pagalbos ranką palūžusiam žmogui ir jis jausis amžinai dėkingas už tai, kad sugrąžinai jį į gyvenimą, kai visas pasaulis nuo jo nusisuko. O jei pasaulis iš tiesų nenusisuko, paskatink žmogų galvoti, kad yra būtent taip. Nesunku priversti tuo patikėti vyrą, kurį vienu metu užgriuvo krūva sunkiausių atsakomybių ir kuris tradiciškai mokytas nekalbėti apie tai, kad jam sunku.
Pirmosios „Portalo“ užduotys skatina vyrą keisti įpročius ir ugdytis valią, kuri ilgainiui nukreipiama ne asmeninio Audriaus tobulėjimo, o mizoginiško požiūrio integracijos link. Vedlys skatina vyrą sakyti draugei „ne“ net ir tada, kai tai atrodo absurdiška, o tada sutrikusį Audrių tikina, kad jis turi jaustis gerai, nes pagaliau savo poreikius išreiškė garsiau nei jo draugė. Įvykdžiusį atitinkamas misijas ir tolesniems veiksmams paruoštą Audrių Chesus55 pakviečia į kitų pavargusių ir nusivylusių vyrų kompaniją, joje visi jau žino, kas kaltas dėl jų nesėkmių. Tai moterys, kurios juos augino, auklėjo, mylėjo, paliko, prašė tenkinti poreikius.
Su niekuo nesidalindamas atradimais, tad ir negaudamas atgalinio ryšio iš artimųjų, Audrius priima informaciją kaip tą, kuria dabar turėtų vadovautis: žinoma, kad būrelis nusivylusių vyrų jį supranta kur kas geriau nei besilaukianti ir jam lūkesčių turinti partnerė. Nieko keista, kad pasakę, ką daryti, ilgainiui nurodo ir kaip galvoti. O kai mąstyti kviečiama kaltę už asmenines nesėkmes suverčiant konkrečiai visuomenės grupei, gyvenimas akimirkai tampa žymiai lengvesnis.
Ypač kai A. Šuminskaitės kuriama kantri, protinga, jautri, atliepianti moteris ilgainiui pavargsta nuolat patirti visapusišką partnerio atsiribojimą ir nebeturi jėgų išlikti besąlygiškai supratinga. Pranešusi apie savarankišką sprendimą daryti abortą, Audriui ji tarsi įrodo, kad Chesus55 buvo dėl visko teisus - jis nerūpi savo partnerei, ji galvoja tik apie tai, ko nori ar nenori pati. Ši „Portalo“ scena atrodo dirbtinai pritempta ir netgi primityvi - iškilęs konfliktas stipriai sureikšminamas, nors tokį moters sprendimą galėjome numanyti - vaizduojama stereotipinė situacija: moteris nori aborto, vyras nori vaiko, ji suvokia, kad nė vienas iš jų šiuo metu nepasiruošęs auginti vaiko, jis negali taip anksti suvokti atsakomybės, nes jam vaikas apčiuopiama atsakomybe taps tik po devynių mėnesių.
Vis dėlto nors scena neatrodo tinkamai integruota į meno kūrinį, išvydus prieš akis tokį konfliktą paaiškėja jo daugiaprasmiškumas. Liberaliau mąstantys žmonės žino, kas tokioje situacijoje teisinga: negimęs vaisius yra moters kūno dalis, tad ji turi teisę pati nuspręsti, ar suteiks savo kūną jam augti, ar ne. Apskritai toks mąstymas dar nėra pakankamai populiarus - moterys dažnai suvokiamos kaip indai, kurie privalo išnešioti tai, ką jose pasėjo vyro sėkla, o paskui auginti naujus žmones, nepriklausomai nuo to, ar partneriai teiksis užsikrauti sau šią atsakomybę, ar pabėgs, pasijutę tam nepajėgūs.
Visgi paraleliai pradeda kilti problema: kaip tokioje situacijoje jaučiasi vyrai, iš kurių atimama bet kokia teisė būti vaiko užgimimo dalimi? Galbūt tai - kito etapo klausimas, nes šiuo metu visuomenių akyse moterų teisė rinktis dar nelaimi prieš tautos norą gausėti. Vyras jokiomis aplinkybėmis neturėtų nurodinėti moteriai, kaip jai elgtis su savo kūnu, tačiau reikia suvokti, kad vyrui tai nebūtinai yra savaime suprantama. Kad šis virsmas įvyktų adekvačiai, reikalingas naujas auklėjimas, nes žmogaus pastatymas prieš faktą ir reikalavimas tiesiog susitvarkyti kelia milžinišką sumaištį, neretai išaugančią į pyktį ir agresiją.
Brandžiai ir objektyviai mąstant, naujas žmogus yra savarankiška asmenybė, nepriklausanti nei tėvui, nei motinai, o iki gimimo jis yra motinos dalis, kurią ji gali sąmoningai pasirinkti turėti arba ne. Tačiau branda ir objektyvumas nepanaikina emocijų, kurias vyrai ir vėl priversti laikytis sau. Lygiai taip, kaip moterys turėjo laikytis saviškes visais laikais, smerkiamos už kiekvieną „nemoterišką“ ar „nemotinišką“ poreikį. Čia patogu nuspręsti: tegul vyrai pajaučia tai, ką moterys jautė daug metų. Tik kiek tai naudinga pačioms moterims? Ir ar visuomenei reikia nelaimingų žmonių, kuriems buvo tiesiog pasakyta, kad jūs vaikų klausimu esate nesvarbūs, ir nepasirūpinta, kaip jie dėl to jaučiasi ir kur gali nukreipti savo neviltį?
„Portalo“ kūrėjai akcentuoja gyvenimo krūvio nepakeliančius suaugusiuosius ir jų pažeidžiamumą, kuriuo lengvai pasinaudoja stipresnės asmenybės, tenkindamos savanaudiškus interesus. Mano akimis, spektaklis akcentuoja vidinės vienatvės pavojų. Dėl stereotipinio auklėjimo, patirto atstūmimo ar kitų dalykų susiformavęs uždarumas ir tikėjimas, kad tu niekam nerūpi, gali atvesti prie nelaimės, už kurią atsakingas žmogus gali nė nepastebėti jos artinantis. Be abejo, tai universali problema, galinti ištikti bet kokios prigimties žmogų. Tačiau kultūrinė patirtis primygtinai baksnoja: vyrų įprotis prisipažinti apie patiriamus sunkumus ir apie tai kalbėtis slopinamas kur kas intensyviau nei moterų.
