Maksimo Gorkio „Motina (Vasa Železnova)“ - pirmas Vilniaus mažojo teatro susitikimas su šiuo autoriumi. Iki šiol laikytas Antono Čechovo ir čechoviškos dvasios (o ji čia buvo ir įvairiaspalvė, ir įvairiažanrė) bastionu, teatras naująja premjera tarsi peržengia inteligentiškų žaidimų ribą ir atsiduria karčios tiesos teritorijoje. Nors sceninis „Motinos“ pasaulis apraizgytas regimų (ir girdimų) čechoviškų asociacijų, jos sufleruoja kitą istoriją - šeimos santykius, grįstus neapykanta, nusikaltimais, vienvaldyste.
Prisipažinsiu - iki šiol nebuvau mačiusi nė vieno VMT aktoriaus ir režisieriaus Kirilo Glušajevo spektaklio. Tad eidama į jo premjerą neturėjau nė menkiausio įsivaizdavimo, kokia bus pastaruoju metu ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje vis dažniau statomo autoriaus dar viena sceninė versija. Neseniai Vilniuje rodytas Maskvos dailės teatro spektaklis „Vasa Železnova“, kuriam peterburgietis režisierius Levas Erenburgas pasirinko 1935 metais rašytą pjesės variantą, tryško energija ir besiliejančiomis per kraštus aistromis. Būtent šis variantas, kurį Gorkis prismaigstė „klasių kovos“ nuorodomis (revoliucionierės Rachelės paveikslas, artėjančios 1917 m. revoliucijos nuotaikos, neišvengiama Vasos mirtis) išgarsino ne vieną Rusijos teatro ir kino artistę, suteikusią Vasai - Novosibirsko laivybos magnatei - geležinės valios ir dvasios stiprybės valdant ne tik verslą, bet ir namiškius. Nors šiai Vasai tik 42-eji, ją vaidindavo gerokai vyresnės ir įspūdingesnio stoto aktorės, formuodamos rusų pirklės, „kapitalistės“ stereotipą, kuri iškeitė motiniškus jausmus į žūtbūtines pastangas išsaugoti šeimos vardą ir kapitalą. Beje, vienas chrestomatinių ir šiuos stereotipus laužančių kūrinių - Glebo Panfilovo filmas „Vasa“ (1983), kur Železnovą suvaidino trapioji Ina Čurikova, atvėrusi Vasos tragiškumą žlungančios šeimos ir gyvenimo akivaizdoje.
Kirilas Glušajevas pasirinko pirmąją pjesės versiją, pavadintą „Vasa Železnova (Motina)“ (scenos). „Parašiau pjesę apie motiną“, - rašė Gorkis 1910 metų rugsėjį iš Kaprio salos; po metų pjesė buvo suvaidinta Maskvos Nezlobino teatre, o 1912 m. - apdovanota Gribojedovo premija. Čia Gorkiui ne tiek svarbu, koks verslas sukrovė Železnovams turtus, o tai, kur, laukiant vyro ir tėvo mirties, šie turtai nukeliaus. Namus užkrėtusi palikimo dalybų karštinė, ir ją, griebdamasi kraštutinių priemonių, imasi valdyti Vasa Železnova: pasirūpina testamento perrašymu, pašalina nereikalingus paveldėtojus. Demonstravusi racionalumą, kietumą, tik pjesės pabaigoje Vasa išsiduoda - visa, ką ji darė, darė esamų ir būsimų anūkų, naujos paveldėtojų kartos vardan. Ši karta pratęs jos, motinos, o ne ištvirkusio palaidūno vyro giminę, kurios įspaudu paženklinti Vasos sūnūs rachitikas Pavelas ir bevalis Semionas, į palikimą pretenduojantis vyro brolis Prochoras. Vasos stiprybė - sutramdyti jausmai, suvaldyta neapykanta, užgniaužtas gailestis, o tai skatina ją veikti, projektuoti veiksmus į ateitį ir šiuo veikimu išpildyti motinišką priedermę. Galima sakyti, kad „Vasa Železnova (Motina)“ - itin feministiškas Gorkio kūrinys, kuriame paveldimumo ir pagiežos vyriškai lyčiai temos susipynusios su išsilaisvinimo, savarankiškumo motyvais. Kai 1978 m. šią pjesę, taikydamas stanislavskiškąjį psichologinio realizmo metodą, statė Anatolijus Vasiljevas, jo spektaklis kaip tik ir atspindėjo laisvinimosi iš Železnovų namų procesą, vainikuotą prasiveržusių aistrų ir gresiančios mirties bakchanalijos.
Mažojo teatro spektaklis gali kelti įvairias asociacijas. Pradedant paties teatro, kaip nematomos, bet kietos vadovo rankos valdomos šeimos situacijos, ir baigiant čechoviškomis aliuzijomis, sugrįžtančiomis tam, kad su jomis būtų atsisveikinta. Neatsitiktinai Marijaus Jacovskio sukurtoje Železnovų namų erdvėje, pirmą akimirką primenančioje vieną iš čechoviškų „svetainių“, nebėra nė vieno „gyvo“ daikto, o pati erdvė regisi atšiauri, pilka, suskaidyta medinių kolonų ir prislėgta lubas perkertančios sunkios sijos. Pietų ir rašomasis stalai, minkštasuoliai, kėdės tik užpildo skersvėjuotą tuštumą, kurioje nuolat įsiplieskia pykčio, pjudymo, muštynių židiniai. Kirilas Glušajevas, kaip Rimo Tumino mokinys, nepamiršta, kad firminis Mažojo teatro ženklas - grupelė susispietusių žmonių, persmelktų melancholiškos nuotaikos. Tačiau šįkart grupelė primena grėsmės kamuolį, pritvinkusį savigynos ir agresijos - ji formuojasi greitai, sukeldama triukšmą ir erzelį, o sprogusi išspjauna iš savo rato silpniausią. Apskritai spektakliui būdinga itin ekspresyvi scenų ir dialogų montavimo, net vaidybos maniera, kelianti suveržto, įsprausto „į rėmus“ įspūdį, iš kurių išsilaisvinama tik per šiuos agresijos protrūkius. Gorkio pjesei tokia spektaklio forma tinka - kiek kupiūruotas tekstas tampa veiksmingas ir aktyvus. Kalbama trumpomis, tiesiomis frazėmis, kurios nusako ne tik Železnovos šeimos narių santykius, bet ir juos pačius, o įtampa, nerimas, tėvo mirties laukimas ir palikimo dalies viltis tik paaštrina tarpusavio konfliktus, kuriuos iš šalies stebi Vasa. Jos atskyrimas, išskyrimas spektaklyje savaip dėsningas - ji ne valdo namiškius, bet užmerkdama akis į jų ištvirkimą, fizinę ir dvasinę negalią, nuslėpdama jų nuodėmes ir nusikaltimus laukia tos lemtingos akimirkos, kai viską bus galima pradėti iš naujo. Ar tai būtų aikštingas, pilnas neapykantos ir kartu labiausiai gyvenimo nuskriaustas Pavelas, ar trokštanti jo nematyti, už numarinto kūdikio paslaptį atsiduodanti Prochorui Liudmila, ar uždusintu Semiono vaisiumi šantažuojama kambarinė Lipa, ar net ištikimas kaip šuo, pasiryžęs dar vienam nusikaltimui ūkvedys Michailas - visuose atsispindi Železnovų šeimos ligos ir pati Vasa, kuriuos matant jai galėtų sprogti širdis. Vis dėlto dar baisesni Vasai - vaikų laisvės troškimas ir gresianti klaiki vienuma, todėl ji ne tik suklastoja testamentą, išsiunčia į vienuolyną Pavelą, amžinai pririša prie namų Semioną su žmona, bet ir susigrąžina vyro išvarytą dukterį, pažada antrą kartą ištekinti Liudmilą - kad šalia augtų anūkai, kad vaikai „mylėtų ją nors truputį“.
Vasą Železnovą vaidina Eglė Gabrėnaitė. Dar iki premjeros režisierius kalbėjo, kad Vasą gali suvaidinti tik ji vienintelė. Turint galvoje legendinį Ranevskajos vaidmenį, paženklinusį aktorės biografiją, Vasa - dar vienas svarbus darbas ir, sakytum, priešingas kur kas minkštesnei aktorės prigimčiai. Gabrėnaitė nekuria geležinės Vasos; tiesi, juodais drabužiais ir juoda skara apgobta jos figūra grėsminga turbūt tik Lipai, besąlygiškai vykdančiai jos nurodymus, ir Michailui, kalbančiam su šeimininke, tarsi skaičiuotų kiekvieną ištartą žodį. Užtat su vaikais Vasa, atrodo, užgniaužia švelnesnius jausmus, griežtumu ir šaltumu maskuoja gailestį ar atlaidumą. Tarp jos ir vaikų - atstumas, kurio Vasa neperžengia net tramdydama prie jos su maldavimais pripuolusį Pavelą ar paliesdama iš dėkingumo už pavogtus Prochoro laiškus Anos ranką. Atstumas, kurį režisierius nuolat pabrėžia, suteikia Vasai dramatiškumo, stebėtojos pozicija - gniuždančios tiesos suvokimą. Neatsitiktinai spektakliui baigiantis suvirpa ir prityla aktorės balsas - prašyti vaikų meilės po visko, ką ji padarė, žeminančiai skausminga, net jei į šios Vasos lūpas Gorkis irgi įdėjo savo sakramentinę frazę: „Aš juk žmogus...“
Pulsuojantys, tvinkčiojantys veikėjų santykiai - „santykių choreografija“ - yra stiprioji Glušajevo spektaklio pusė. Premjeriniame vaidinime (gruodžio 9 d.) dar trūkčiojantys, vėliau, reikia manyti, jie nusistovės, dar labiau išgrynindami iš pažiūros asketišką, bet emociškai talpią formą. Šie santykiai ne rutuliojami, o tarsi kartojami, atrodo paklūstantys keistam, girdimam per visą spektaklį mirties laukimo caksėjimui, kurį nutraukia grupelės sprogimas ar provoslaviškos giesmės ir varpų gausmas (kompozitorius Faustas Latėnas). Ir kaip tik šie santykiai, kuriantys savitą vaizdinį-plastinį spektaklio audinį, formuoja veikėjų pavidalus, už kurių gali įžvelgti kankinančią priklausomybę vienas nuo kito.
Gal todėl, kad režisierius Železnovus „sudūrė“ kaktomuša, ištraukdamas iš kiekvieno, ką šis turi bjauraus ar gražaus, aktorių vaidyba įgijo „realistiškos“ tiesos, gerokai pakoreguojančios ligšiolinius jų įvaizdžius. Man viena dramatiškiausių spektaklio figūrų - Leonardo Pobedonoscevo Pavelas - susukto kūnelio, nuolat gujamas ir engiamas, ieškantis saugumo tai po stalu, tai pas motiną, valkiojantis su savimi senų ikonų maišą ir maldaute maldaujantis leisti jam išvykti. Prochoras sanguliauja su jo žmona, ši nekenčia vyro, namiškiai tyčiojasi - nuoskaudos stiprina Pavelo pagiežą, jo kūnas darosi dar labiau atgrasus, elgesys žiaurėja. Tarsi Vasos surežisuotas atrodo Pavelo ir Prochoro supjudymas, pasibaigęs Prochoro mirtimi; motinos nuosprendis Pavelui galutinis ir nepakeičiamas - į vienuolyną. Vasos darbų tesėja, jos sielos antrininke ir net konkurente galima laikyti Aną, vaidinamą Gabrielės Tuminaitės. Ji pasirodo kaip iš kito pasaulio, apsirengusi šviesia, moderno linijų suknele, rūko, sėdėdama ant stalo, užsidėjusi koją ant kojos. Antroje spektaklio dalyje Anai atvirauja broliai, dėdė, Liudmila, - ji moka išklausyti, patarti, tačiau, kaip ir Vasa, tik per atstumą. Nėra meilės ar užuojautos Anos širdyje, bauginantis ir paslaptingas jos išdidumas, skeptiškas atsainumas - ji kiaurai permato motiną, be žodžių supranta jos planą. Palaidūno Prochoro Železnovo vaidmenį premjeroje suvaidino Darius Gumauskas. Kitokios mokyklos ir kitokio teatro aktorius įnešė savotiško natūralumo ir suteikė Prochorui žmoniškumo, kurio stokojo kiti. Prochoro neslegia kitiems būdinga įtampa, nevaržo Vasos valdingumas - jis vienas laisviausių šeimos narių, tačiau jo laisvumas, ištvirkimas sumišę su kerštu, o šis sklinda kaip užkratas, dar labiau aštrindamas tarpusavio priešpriešas.
Kiekvienas - svajojanti sukurti naują šeimą Pavelo žmona, Gintarės Latvėnaitės Liudmila, įsivaizduojantys juvelyrinės parduotuvės mieste savininkais Manto Vaitiekūno Semionas ir jo žmona, Agnės Šataitės Natalja, net Ilnos Kvietkutės kambarinė Lipa ir Mindaugo Capo Michailas - yra paveikti keršto, nukreipto ne tiek prieš motiną, Vasą Železnovą, kiek prieš savo bejėgystę ir pasmerktumą. Tad ir susidaro įspūdis, jog tie aštrūs agresijos protrūkiai, tas nuožmus susitelkusios grupelės sutvinksėjimas, aplink kurią didžiuliais žingsniais ratus suka tai Ana, tai Vasa, - prakeikimas, kurio neįveiks net būsimos Železnovų kartos.
