Nors sceninis balaganas ir tokia gili autistinė būtis kelia nedarnos ir sumišimo jausmą, galiausiai atsigręžiu į režisierių: Agniui Jankevičiui būdinga sujaukti, pašiepti, išdidinti, sunepatoginti.
Nors visuomenės veidas kuriamas pasitelkiant atpažįstamus intertekstus ir kontekstus, jis atrodo tolimas. Jį atspindintys personažai nėra unikalūs, tarsi atkeliavę iš ankstesnių Jankevičiaus spektaklių.
