Aktoriams tenka iššūkis sukurti sinchroniškai funkcionuojantį vienį – individualumas čia nereikalingas, svarbu atlikti fizines ir balsines užduotis.
Remdamasis Franzo Kafkos sukurta absurdiška, žmogui nedraugiška ir nedraugiškų žmonių sistema, režisierius Nikolasas Darnstädtas nori priminti apie sovietmečio absurdą.
Spektaklis „Planeta EGO“ sako, kad žmogus – regėk – iš vieno kalėjimo pakliuvo į kitą – simuliacijos – erą, ir nebėra jam išėjimo, nebėra kaip surasti save.
Kinas čia pasižymi teatrališkumu, skirtingų stilių samplaika, o spektaklyje nėra psichologinio vaidmens kūrimo, persikeliama į kitokią – žaidimų, virtualios realybės, simuliacijos erdvę.
