Lupa be paliovos seka Sebaldu – rašytoju: į Londoną, Paryžių, Prahą, Marienbadą. Ieško kažkur toli, beveik visiškai nepastebėdamas to, kas įvyko prie pat Vilniaus teatro, esančio buvusio geto teritorijoje.
„Austerlicas“ – tai šešių aktorių kūrybinis ir mažiausiai šešių personažų raidos procesas. Kodėl atrodo, kad jų turėjo būti daugiau?
Svarbiausia, ką pasiekia Lupos režisuotas „Austerlicas“, yra priminimas apie tai, kas buvo, ir apie gyvųjų atsakomybę liudyti.
„Austerlice“ muzika – tarsi miražas, o gal vaiduoklis. Kaip ir Austerlico tėvai – tai pasirodantys, tai pradingstantys pagrindinio herojaus atmintyje, iliuzijose, tikrovėje.
Tai vienas įdomiausių Krystiano Lupos režisūros bruožų: jis sukūrė metodą inscenizuoti prozą, kreipiant dėmesį ne į siužetą, o į jos esmę – pasakojimą ir stilių.
