Teatras, kaip neįmanoma siekiamybė, materializavosi naujajame Adomo Juškos kūrinyje „Miego brolis“ – įvyko išlaisvintos vaizduotės ir turinio dermė.
„Miego brolis“ sugrąžina žiūrovą į reikalaujantį susikaupimo, bet saugų, nes pažįstamą teatrą. Kažkas lengviau atsipūs: laimė, ne visi jauni režisieriai beatodairiškai ieško naujų formų.
Kiekvienas „Miego brolio“ epizodas – lyg savotiška sceninė lygtis, kurioje – dažnai net ne vienas nežinomasis. Veiksmas intensyvus, beveik neleidžiantis atsikvėpti.
Vienas labiausiai vykusių sprendimų – atsisakyta Elijaus, šis personažas konstruojamas vien iš kitų pasakojimų, skirtingų požiūrių į jį. Pagrindinis veikėjas parodomas vien kitų žmonių akimis.
