Ypač sutrikdo ant aktorių galvų styrantys milžiniški pirštai – iš pradžių pasirodo vienas ir kontekstas, be abejo, sufleruoja iškeltą vidurinįjį.
Galima spektaklio ir nesuprasti, bet tai, kad nuojautos tampa realybe, teatras pasako atvirai.
Režisierius dirba stambiais potėpiais, jam svarbesnė Majakovskio kaip idėjos, simbolio, neišsitenkančio viename kuriame laike, reprezentacija.
