„Aš nieko neatsimenu“ – tai nusilenkimas psichologinio teatro tradicijai, kadaise taip garsinusiai Lietuvos teatrą.
Kinas, kaip mirusio laiko metafora, čia veikia ne tik per ekraną – ir pats spektaklis yra stilizuotas kaip kino filmas.
Nieko neatsiminti, kartoti „aš nieko neatsimenu“ yra patikima anestezinė uždanga, vienintelė strategija ištverti dabartį.
