Kuo toliau, tuo labiau žaidimas teatru išblėsta, užleisdamas vietą grynajam žanrui – klasicistinei komedijai ir visa persmelkiančiam teatrališkumui.
Tarsi tiems, kurie kritikuojami, tebūtų išdrįsta parodyti špygą, nors galimybės parodyti kur kas daugiau buvo ranka pasiekiamos.
Kaip išpakuoti nesenstantį „Tartiufo“ turinį, įvyniotą į pasenusią ir šiandien dirbtinai atrodančią teatrinę konvenciją?
