Tai – savo prigimtimi absoliučiai skirtingi teatro kūriniai, nors abiejų tikslas – bendrauti su žiūrovu. Tik „Kodo: HAMLET“ atveju bendravimas tampa daugiau negu tiesioginis, siūlant publikai tapti tikrais dalyviais, o kitu – kalbamasi labai asmeniškai, ar bent jau tokia turėtų būti monospektaklio, kurio ėmėsi „Natašos svajonės“ kūrėjai, patirtis.
