Paskutinį vakarą „Hamletas“ vėl atgaivino savojo laiko teatrinę kokybę ir vėl priminė, pasak profesorės Irenos Aleksaitės, „kad taip dar galima „gyventi“ scenoje“, o ištuštėjus scenai paliko to laiko ilgesį.
Hamletas neatrodo jaunesnis už jo tėvą vaidinantį aktorių. Atrodo, kad veiksme dalyvauja tos pačios kartos atstovai. Dabar tikiu, kad tai ne aktorių ar grimuotojų kaltė.
Tekstas ir įelektrinti, kibirkščiuojantys veikėjų santykiai čia yra statomoji spektaklio medžiaga, nes režisierius nepasakoja naujos Hamleto ar hamletizmo istorijos, kurią ir taip „visi žino“.
Šis „Hamletas“ yra savotiškas riktas ir Kauno dramos teatrui, nes išjudina „švinktelėjusius“ vaidybos vandenis.
Tik įėjus į KNDT didžiąją salę aišku, kad Vidas Bareikis neapsimeta nematęs ir negirdėjęs apie kitus „Hamleto“ pastatymus. Ir tai – tik nuorodų lavinos pradžia.
„Kodėl gi nepristačius tos visų mėgiamos ir chrestomatinės dramos?“. Iš tiesų, kodėl? Yra proga, yra teatras, yra aktoriai, yra scena, yra sena gera pjesė, esu Aš, ko gi daugiau reikia?
Režisierius pirmą kartą savo kūrybiniame kelyje pateikia ne tiek meniškai laisvą Shakespeare´o interpretaciją, kiek dar vieną galimybę analitiškai pažvelgti į teatro prigimtį.
Režisierius nusprendė peržengti ribą – įbrido į smulkių interpretacijų tankmę, užpildamas žiūrovus ženklų, aiškinimų, palyginimų, sutelktų be atodairos, vos telpančių vieno spektaklio rėmuose, lavina.
Be visų „Hamleto” privalumų ir ypatumų reikšminga tai, kad spektaklis suteikė galimybę ryškioms mūsų teatro asmenybėms įtvirtinti savo kūrybinę brandą.
