Mes, lietuviai, nepaisydami istorijos pamokų, nepaisydami dar skaudančių patirčių, nenorime jų nei tinkamai įvardyti, nei apmąstyti, analizuoti, diskutuoti ir daryti išvadų.
Atrodo, kad režisierius taip bijo jam, spėju, jau gerokai įkyrėjusio publikos juoko, kad visais įmanomais būdais vengia bent kiek gyvesnių, originalesnių sprendimų.
Nostalgija turbūt tuo ir ypatinga, kad šio jausmo akivaizdoje moralinių vertybių skalė tegali rodyti kraštutinę vertę. Visišką gėrį bei tiesą. Ir, žinoma, visišką blogį, kuris beveik visada tampa būdingas iš esmės supuvusiai ir pakrikusiai dabarčiai.