Kai eini į „Julijų Cezarį“, šiek tiek tikiesi ir Šekspyro. Bent eiliuoto teksto. Jau būni skaitęs ar matęs spaudoje, kad pjesė suaktualinta. Ir vis tiek tikiesi, kad bus bent kiek originalios pjesės. Bet Šekspyro – tik pavadinimas ir kelios eilutės.
Su šiuo Areimos „spektakliu” mūsų teatrinė kultūra ir mūsų teatrinė mintis tikrai įžengė į naują epochą. Į naują epochą įžengė ir mūsų aukštoji teatrinė mokykla ir OKT, kuris erdvę po „Dugno” atidavė teatrinių „žmogbeždžionių” siautėjimui.
Režisuojantis žmogus turi požiūrio kampą – jau šaunu. Jis turi dar ir kartu kuriančius, palaikančius jo požiūrį. Ir visi ėmė „gaudyti kampą”.
