Sceninė interpretacija nubloškia į tokią režisieriaus metafizikos gelmę, kur verbalinis prasmių ir reikšmių sluoksnis tampa nebesvarbus. Verčia pasitelkti visas suvokimo galias, kad pakiltum į poetines aukštumas.
Keistas atrodo Nekrošiaus nenoras savo kūryboje pripažinti aktualumo ar šiuolaikiškumo dėmenį. Galima išbraukti dabartį iš apmąstymo lauko, bet negalima išvengti buvimo apibrėžtoje erdvėje ir laike.
Teatras kunkuliuoja – tiršta metaforų ir simbolių smala, deginanti scenos membraną; spragančios grakščių (ir ne visai) perkėlimų žarijos; pragaro spiralė, pakibusi ant būgno lėkštelės.
Galbūt čia kliedesys iš fantastikos srities, tačiau vis dėlto galvoju, kad šio scenografo vaizdinių prikėlimas antram gyvenimui nūdienėje scenoje būtų suskambėjęs itin dantiškai.
Nekrošius radikalėja, jis, kaip 7-ojo dešimtmečio avangardistas, neparūpina publikai postmodernaus vaizdo, kur vienas gali gliaudyti prasmes, o kitas – tiesiog grožėtis scenovaizdžiu.
Kas tą žino, turbūt nė nesitikėjo Nekrošiaus „Dieviškosios komedijos“ vaidinime pamatyti Dante‘s Alighieri „Pragarą“ ir „Skaistyklą“. Nekrošius režisuodamas dirba kaip dramaturgas.
