Spektaklio kūrėjų ir žiūrovų kolektyvinės pasąmonės požiūriu, katarsis pagrįstas džiaugsmu, kad turime „va tokį Vilnių, va tokią mūsų kaip nacijos istoriją“.
Dramos epicentre suvirpa Dzeržinskio Pilsudskiui į veidą išrėkta erezija – mudu juk galėjome anksčiau susitikti, susitarti ir kurti Tą Valstybę! Galėjo?
Dabartinio teatro scenoje mes mėgstame savo herojus nuvainikuoti, o šiame spektaklyje, atvirkščiai, jie tarsi reabilituojami. Mūsų širdys suminkštinamos – nesišvaistykime per daug, nes tuoj nieko neliks.
Galbūt dėl to, kad „Širdies Vilniuje“ sandara yra panaši į Juozo Glinskio garsiosios pjesės „Grasos namai”, tai ir spektaklio personažai, jų pateikimas taip pat primena Jono Jurašo 1970 m. garsųjį spektaklį.
Iš pačios pjesės smelkte smelkėsi lietuvių dramaturgijos problemos: autoriui nepavyko užčiuoti svaresnio konflikto, išplėtoti temos. Dramos kūrinys išėjo be dramaturginio užtaiso, jo personažai – bespalviai, vienaplaniai, primenantys idėjų atspindžius, o ne gyvus žmones.
