Labai gaila, kad Fiodoro Dostojevskio „Demonai”, Jono Vaitkaus pastatyti Nacionaliniame dramos teatre, pasirodė štai dabar, sezono pabaigoje. Triskart suvaidintam kitą sezoną spektakliui vėl teks kaupti jėgas. Tiesa, spektaklio formatas jam labiausiai trukdo būti dažnai rodomam, tačiau tik vaidinamas, net dažnai vaidinamas, jis galėtų pagaliau artikuliuoti tą pranešimą, dėl kurio ir buvo statytas.
Pasakyti, kad Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pagaliau pastatyti Fiodoro Dostojevskio „Demonai” premjeros dieną tik pareiškė pradedantys ilgą kelią į prasmių kontūrų ryškinimą, – būtų mažų mažiausiai nuoširdu. Minėti, kad iki pat vidurnakčio ištvėrę žiūrovai visai nelinkę girtis nekasdieniška patirtimi, – banaloka.
Nacionalinio dramos teatro vadovai prieš savo kadencijos pabaigą metė ilgus metus puoselėtą planą: pagaliau pastatyti Fiodoro Dostojevskio „Velniai”. Po įvairių siūlymų ir jau kelis kartus girdėtų „beveik susitarimų” su Oskaru Koršunovu (inscenizaciją „beveik rašė” Sigitas Parulskis) pagaliau scenos šviesą išvydo „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai”, kuriuos pabandė suvaldyti Jonas Vaitkus.
