Ko gero svarbiausias ir įdomiausias „Tito“ aspektas – tai dviejų, labai skirtingų frontų (spektaklio ir degustacinės vakarienės) sujungimas, gudriai sužaidžiantis skirtingų požiūrių kolizija.
Gali mėgautis maistu ir gėrimais, stebėti spektaklį iš neįprastos pozicijos. Vis tik, atsisėsdamas ten, viso spektaklio metu turi atlaikyti salės žiūrovų žvilgsnius.
„Titas“ tiesiog stebisi ir juokiasi iš sutirštinto šekspyriškojo žiaurumo ir per daug neieško šiuolaikinių analogijų. <…> Žinoma, toks neskausmingai žaismingas teatras turi ir, matyt, turės savo publiką.
