Sergejus Basinas įstrigo stotelėje nesiryždamas nei išvykti iš Miesto, kuris netikėtai prarado spindesį, nei jame pasilikti. Visko tame Mieste – šeimos, namų, darbo – teko atsisakyti kaip praradusių jo pasitikėjimą. O kartu su Miestu – ir savęs. Sergejus ėmė galvoti apie kitą miestą, kuriame atsidūręs galbūt galėtų atrasti ir kitą save.
Mes labai mėgstam Jevgenijų Griškovecą. Mes – tai tie, kurie matė bent vieną jo spektaklį, kai jis prie keletą metų keletą kartų buvo Vilniuje ar Kaune. Mus jis taip nupirko savo nuoširdumu, kuris „naujuoju sentimentalizmu” dabar vadinamas, kad kai kurie (kai kurios) net jį švelniai ėmė vadinti „Ženečka” – na, tarsi kokį savo pliušinį meškiuką glaustų.
