Strindbergo ir Koršunovo išpažintis Klaipėdos dramos teatre tapo dvasine akcija, leidžiančia naujai pažvelgti į kai kuriuos reiškinius, šiuo metu būdingus visam lietuvių teatrui.
Tekste galima įtarti esant gyvos emocijos ir lengvo humoro, nors spektaklyje iš esmės skamba vien aukštas tonas.
Šis Oskaro Koršunovo spektaklis yra spektaklis suaugusiesiems, nes kreipiasi į mūsų dvasią be jokių infantiliškų išlygų. Režisierius pastatė rimtą ir radikalų spektaklį, tokį, kokie buvo jo patys pirmieji darbai. –
Visada sunku kalbėti apie spektaklius, kurie yra ne tik vieno ar kito dramos kūrinio interpretacija, bet ir nuoširdūs asmeniniai menininko išsisakymai.
Tai tik vienas iš daugelio spektaklių, šio režisieriaus statytų užsienyje, kurį jis panoro pakartoti ir Lietuvoje. Tačiau kokiais faktais mes disponuojame, kad tvirtintume, jog klaipėdiečių „Kelias į Damaską“ tėra norvegiško varianto perdirbinys?
Šviesa neišsklaido Koršunovo „Kelio į Damaską“ depresyvumo bei sunkumo, kurio įspūdis atsiranda ir iš gana sudėtingos, įvairiais ženklais tirštos teatrinės kalbos naudosenos.
