„Ramybė – tai mirtis, o aš noriu gyventi“, – sako Gešė įpusėjus egzekucijoms. Ramybės, su kokia Gešė kiekvieną vyrą ir moterį palydi „žaisti badmintono“, galima tik pavydėti.
Tragedija pamažu virsta farsu, netgi „siūru“, kai kasdieniai žudymo vaizdeliai juokingai banaliai sujungiami su lietuviškos poetinės „anapusybės“ vaizdais.
Spektaklis nesiekia sukelti priespaudos išgyvenimo ir pažadinti užuojautos. Ir skriaudžiamosios, ir engėjų bruožai šiek tiek išdidinami, tai suteikia spektakliui lengvumą ir distanciją.
… žiupsnelis nukenksmintų archetipų, kelios skiautelės iš seniai skaitytų tekstų – apie Medėją ir XIX amžiaus pradžios Vokietijos nuodytoją arba tūlą Almą Jonaitienę iš Lietuvos kaimelio…
