Kai perskaitai pjesę „Keltininkas“ prieš akis bematant išdygsta visa aibė lietuvių dramaturgiją persekiojančių problemų.
Simboliška į Rusų dramos teatrą eiti žiūrėti lietuvių nacionalinės dramaturgijos.
Pjesėje „Keltininkas“ viskas gan taisyklinga ir tarsi intelektualiai sąmojinga, bet svarių žodžių tuštuma nepažada jokios gyvesnės dramos ir klaidžioja tarp pakyrėjusių Sigito Parulskio trijų pušų – kūno ir jo mirties, sekso ir dievoieškos.
Režisierius pasitiki pjesės autoriaus idėjomis, tačiau sudėliojęs kelis ryškesnius savo koncepcijos akcentus, visgi šykšti žiūrovui pateikti originalesnę spektaklio formos interpretaciją, o idėjinį reginio turinį kone visą palieka vadelioti aktoriams.
