Pasirinkdamas beprotnamio idėją, Gintaras Grajauskas tikrai nėra originalus, bet šiuo atveju toks pasirinkimas motyvuotas. Nes beprotnamis – bene vienintelė vieta, kur dvasinis nuogumas ir absoliuti sielos autentika yra suprantami ir pateisinami.
Spektakliui režisierius atrado asketišką formą, o pjesės talmudą su beveik nekupiūruotu tekstu įspraudė į aktorių rankas. Tarsi priekaištingai žvelgdamas mūsų plepiam amžiui į akis Jonas Vaitkus nestabdo kalbos krioklio, net jei jis virsta bedvase akustika.
