Nepriklausomos Lietuvos teatro priklausomybė nuo nežmoniškų narkotikų – karo, bado, maro ir perversijų – įteisinta ir toleruojama. Žiūrovai kviečiami tik verkti ir kankintis.
Eimuntas Nekrošius jau seniai neieško „naujų formų“ ar „naujo turinio“. Būdamas didis menininkas, jis įspėja, kad mes nesugebame įvertinti nesibaigiančių karų.
Čia viskas nebe žmogiška – čia viskas estetiška. Ir svarbiausia jau – ne emocija, svarbiausia – faktas.
Ir nebuvo politikos, tradicinių biurokratų ar kitų niekų, kurie dažnai užtemdo akis ir protą mūsų šalies intelektualams.
Galima „Cinką“ skaityti ir kaip paties Nekrošiaus kūrybos metraštį, jo asmeninę kelionę, virtusią trūkčiojančiais vaizdais.
O žiūrovai gali mintyse „atgroti“ liūdesį dėl apleistos mokyklos, emocinio neraštingumo ir dėl to, kad nuolat mus supantis dumblas galingai traukia tolyn nuo visų gyvenimo galimybių.
„Cinkas (Zn)“. Du veiksmai, septyniolika scenų: devynios – pirmame veiksme, aštuonios – antrame. Kiekviena(s) skaičiuoja savaip, nes aritmetika yra tik priemonė galvosūkiui spręsti.
Turbūt toks ir turėtų būti esminis teatro dokumentikos tikslas – didinti plotus, į kuriuos priimame Žmones.
Paradoksas – aktoriai, azartiškai ir lengvai atlikę savo užduotį, scenoje atrodo smarkiai nuobodžiaujantys ir sutrikę.
