Tad naujametinis palinkėjimas spektakliui – švaros, tikslumo ir kameriškesnės aplinkos.
Nors ir junti režisieriaus stiprų įniršį, bet teismą jis kviečia surengti savo protuose ir širdyse.
O tada kažkas iš šios publikos gauna mandariną ir pasiūlymą mesti jį į kalbančiuosius scenoje.
Nei Helveris, nei Klara spektaklyje nėra pagrindiniai veikėjai. Pagrindinis pesonažas yra kitas, scenoje nepasirodantis.
Ar technologijų poveikio tema netaps kalbėjimu dėl kalbėjimo, ypač kai sunku ką nors naujo pasakyti?
Atrodo, jog jie nori apie tai kalbėti, apie tai šokti, bet kol kas jaučiasi per kuklūs, per taikūs pakelti šį tinklą, pilną kūnų ir kūniškumo.
Pasak Alvio Hermanio, „skonis – štai kas svarbiausia teatro mene“, ir jam šiame spektaklyje nusidėta.
„Sibiro haiku“: Saulė visada užgriebia kažkokį mistišką vidinį daikto tūrį, atranda jam ne prasmę kaip konstantą, bet prasmių sąžalyną.
Atlikėjai perteikia spektaklio viziją, su subtiliu komizmu interpretuodami kiek savotišką universumą.
