Spektaklio režisūra – praeities aidai, kurie per spektaklio pirmą veiksmą nugramzdina kūrinį į užmaršties liūną.
Jurijus Butusovas, remdamasis Stoppardo tekstu, o ne vadovaudamasis juo, mėgina papasakoti apie pačią scenos meno esmę ir aktorinio amato specifiką.
Jurijus Butusovas pasiūlė ano amžiaus režisūrines viliones, pompastiškas ir išsikvėpusias. <…> Senojo teatro prisirišimas prie anos „seno gero teatro“ kultūros stebina, nes kontekstai seniai pakitę.
„Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ liko kaip teatrinė regykla be pagrindinio elemento – išgyvenimo; kelių meninių stilių samplaika, bandančia pataikyti į šiandienos gyvenimo pasąmonę.
