Prašmatnus vaizdas ne atspindi tikrovę, o ją slepia. Paviršutiniškas žodis – ne išsako žmogų, o jį maskuoja. Pažįstama iš visuomeninės realybės? Todėl ir įdomu.
Antanas Obcarskas iki galo nesuvaldo ambicingos spektaklio koncepcijos sujungti Ionesco dramaturgiją su kino estetika – scenoje medžiaga ir priemonės nesusilieja į prasmingą vienį taip, kaip norėta.
Įspūdis publikai čia kuriamas kone išimtinai vizualiomis priemonėmis. Kūrėjai atsižvelgė į žmonijos polinkį mieliau priimti besikeičiančius vaizdus nei per ilgai užsibūti vienoje temoje.
