Špilevojus dokumentinę medžiagą pasitelkia ne tik atpažinti istoriniam asmeniui, susipažinti su Miltiniu, bet ir atskleisti Teatrą kaip nematomą, tačiau lemiamą spektaklio veikėją.
[Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis „Sala, kurios nėra“.] Simfonijos, harmonijos paieškos „formatas“ verčia panevėžiečių publiką susikaupti ir suvokti, kur jie atėjo, kas jie buvo, kuo jie galėtų būti…
Visą spektaklį neapleido mintis, jog scenoje stebiu labai ilgą spiritizmo seansą, kurio metu iš teatro pagaliau bandoma išvaryti Miltinio dvasią. Nepiktai ir pagarbiai.
Tik sėdime ir juokiamės, nes skausmą dėl neteisybės gožia pasitenkinimas intelektualiomis patyčiomis ir hipnotizuojantis gebėjimas vaizduoti visuotinai pripažintą Miltinio tipažą.
