Stebiesi, kiek jų daug – temų, aliuzijų, intertekstualumų, draminių, teatrinių, televizinių, kinematografinių, literatūrinių, publicistinių (ir t. t. t. t. t.) citatų. <...> Per daug, – ateina lengva mintis.
Vienas, savyje, nejaukioje akistatoje su uždaru sceniniu mikropasauliu – tokį išgyvenimą galima išsinešti po spektaklio „Miegantys“.
Akivaizdi muzikos funkcija buvo sustiprinti kitų kūrinio elementų raiškos poveikį, tarsi sutirštinti distopinio ateities pasaulio spalvas, išryškinti jo kontūrus.
Spektaklio metu nebuvo įkvėpimo plačiau svarstyti apie laisvės problematiką, nes dėmesį glemžėsi visuomenę vaizduojančios priemonės. Neįtikėtinai daug laiko kūrėjai paskyrė sekso imitacijos scenoms.
Distopijai pasirinkus iš aukšto žvelgiančiųjų ironišką poziciją, nebeliko tikro žmogaus, su kuriuo fikcijoje turi tapatintis skaitytojas. Liko tik adekvačiai suvokti moterų įgalinimo negebantis žvilgsnis.
